O. Kaip būtų puiku gyventi prie upės, kurion vakarais leistųsi raudona saulė, ir susisukę į languotas skaras, gertume kakavą verandoj, apaugusioj vijokliais. O žiemą galėtum išbėgti per sniegą. Arba paliktais išdavikiškais pėdsakais sekti tuos, kur išbėgo ir stovi pusnyje iki keliu laukdami. Išgalvoti kaip knygos. Dar ten būtų supuoklės ir šeštadieniniai išėjimai sėdint ant jų. Esu neįmanoma. Ir galvodavau kaip baisu būtų pasiklysti Paryžiaus metrapolitenuose ar- dar blogiau- numyžtuose Eliziejaus laukuose, o mes sėdim prie vieno stalo, būdamos milijardųtukstančiųšimtųsuknistų kilometrų atstumu viena nuo kitos. Naikinu. Griovimas irgi kūryba. (F.Nyčė) Nes visos mūzos prijaukinamos. Kad ne, patikėjau tik vieną kartą, kai skridau kreiva trajektorija per cigarečių dūmų pilną kambarį ir atsitrenkiau į geltoną šiukšlių dėžę, o galva suskambo kaip špizinis varpas. Noriu rūžavų zefyrų. Nes jei dėl manęs reikės verkti, tai ką veiksiu aš? Paskui per naktis meluojumeluojumeluoju, nes man užtenka savęs, o liepia 'Kvėpuok'. Kartais išeina. Bet aš nemoku. Susirangiusi lovoje žiuriu į žalią sieną. Kuriu 'neįtiketinus' planus, kad išsimaldaučiau žodžių. O man sako: ” Juodoji fėja, mylėk mane!'' Apsivemsiu.
Atklokit mane.
