Jo lūpos. Jo dantys. Visos visos pasaulio spalvos.
Atsigulti į baltus patalus. Arba pabusti naktį, jaučiant plačią D. krūtinę prie veido odos ir trokštamą palaimingą spaudimą papilvėje. D. plaukus ir odą. Kutenanti, tampri palaima. Baltos naktys.
Keisti žodžiai, gulantys į mano širdį. Aš nežinau, iš kur jie atsiranda. Apsivyti rankomis D. kaklą Kuo tvirčiausiai. Nes jis mano.
Mūsų levandų muilu kvepiantys namai, su puansetijomis ant palangių ir garuojančios duonos aromatu. Taip galva tampa sandėliu, prikrautu gražiausių akimirkų. Dienos ir naktys, tapusios siena, skiriančia nuo viso pasaulio. Ir man nebereikia bijoti, kad apniks senasis skausmas- žiaurus jausmas likti vienai.
L. žodžiai, krentantys kaip sunkūs lietaus lašai. Galiu įsivaizduoti- visuomet tokia pat intonacija. Raikau juos ausų būgneliuoe, kol galva paplūsta krauju. Žmogus, galbūt vienintelis, kuris kada nors iš tiesų su manimi kalbėjo... Po paskutinių jo žodžių, susigūžiau lyg Arno mušama. Sėdėjau nustebusi ir laukiau savo verksmo, bet jis taip ir neprasiveržė. Jaučiausi taip, lyg būčiau nusiplėšusi šašą nuo didelės žaizdos ant kelio. Visai kaip vaikystėje, tada visur būdavo pilna minų-kad ir kur bestatytum koją. Tos mintys, tokios sunkios, kaip krauju permirkęs tvarstis, bet privalau nešiotis jas visur su savimi. Tai mano lagaminas. Niekieno kito.
Kartkartėmis įsivaizduodavau, kad tai tęsis amžinai. Kad visada liksiu viena su savo mintimis apie T.T., apie mažąją Bū ir net nepajėgiau dėl to baimintis. Lyg nebūčiau kūnu ir krauju. Lyg ne žmogus.
Dabar aš panaši į išblizgintą lango stiklą. Perregimu kaip oras veidu. Be spalvų ir be veido bruožų. Įdėmiai klausiusi žodžių ir leidusi jiems grimzti, dabar turiu ir L. žodžius. Turiu jais pasirūpinti.
Bet taip tamsios spalvos su kiekviena diena vis labiau išsiskalauja.
