Dėmė.

Juoda tyla ir liūdesys,- nes saulė nebuvo skaisti ir aš pramiegojau. Tada atėjo nauji dievai, prisėdo ant tavo žalios sofos krašto tamsiame, tvankiame kambaryje. Laiką, kai dainos tik apie mus pakeitė toks laikas, kai daugiau prarasti nebegalima kaip ir nebegalima grįžti atgal. Du šimtai tūkstančių sekundžių šalto gatvių lietaus. Stovėti jame išjungus telefoną, nebežinant, kas yra teisinga.
O vasara kaip vasara ir diena kaip visos dienos, ir saulė, ir vynas. Vieni tyli, kiti šaukia. O aš nebežinau.
Sunkūs lietaus lašai, žaizda sieloje, tuštuma širdyje. Kompensuoti aukštais batų kulniukais.
Tobulas kūnas. Tobula siela. Tobulos mirtys. Tobulų akimirkų begėdiškas, žeidžiantis aštrumas, iki kraujo rėžiantis negyjančias žaizdas.

Ir nors liepta, viską padariau pati.

Aš neverkiu, nors kančia dar nesibaigė ir aš net nežinau, kaip jaučiuosi. Tik žodžių per daug, bet nepakanka tam, ką noriu pasakyti. Tobulame pasaulyje švaistome laiką bereikšmiams dalykams, nes viskas tėra tik sumažinti tikrovės maketai, o jei mes negrįšime, kas galės mus teisti už netobulumą?


Ir kai visą laiką tvirtai stovi ant žemės ir vadini daiktus tikrais vardais, lieka tik skausmas- minčių apie tave namai.