Širdį jam užliejo nerimas, lyg gerkle gilyn nuslystantis degtinės gurkšnis... jis išprotėjo iškart... ne kaip tie, kurie išprotėja po truputį..." (A.Baricco)
Kaip aš sutikau D.
Lijo. Ant viso Kauno ir ant mūsų. Nuostabus garsas. Ta magija- šiltų rankų prisilietimai, tūkstančiai žodžių. Reikšmingų. Bereikšmių. Kasdienių sapnų koliažų. D. kvapo, sulig kiekvienu įkvėpimu, limpančio prie šnervių, prie gomurio. Ir tas jausmas dar tik beformė masė, prisiliečianti staigiu judesiu. Lyg sparnu.
Balzganoje apyaušrio šviesoje, lauke, vėjas sklaidantis rūką ir naktį nulijusio lietaus drėgmę. Čiulbantys paukščiai. Švelnumo metas. Niekas niekada taip įdėmiai nežiūrėjo į mane, kaip žiūri D.- be garso, be prieštaravimų. Sėdėti ir šnabždėtis, ryto šviesai plečiantis ant grindų.
-Mylėk mane, Mėja.- balsas, lyg negroto ir nederinto pianino. Jo plaukuota krūtinė ritmingai kilnojosi ir leidosi. Stipriai ir ramiai. Aplinkui- šviesa- švelni, rami kaip skystas gyvsidabris. Tada aš viską pamiršau. Kartu su pilku T.T. veidu, juk, iš tiesų, jis buvo seniai miręs ir palaidotas, visa kita- mano luošumas- nepagydoma atminties žaizda. Bet aš visa tai ištvėriau.
Įsipilti į taurę vyno. Atsisėsti D. ant kelių. Jis kvepia tik mano aromatu. Laiko mane savo glėbyje. Man ant pilvo ranka išlygina suknelės klostes.
Vienas vienintelis.
