Išmokti vieną vardą. Ir nebeturėti jokio kito žodžio. Tik orą savo plaučiuose ir dulksną ant blakstienų.
Ruduo. Tenka pripažinti, kad tai gražu. Lietūs ir vėjai. Puodeliai su žaliąja arbata ir šokoladiniai triufeliai. Dienos, nebeturinčios žaizdų, stovinčios tvirtai, kaip kuolai. Ir D. Ilgu kaklu ir gražiais nykščiais. Žinoti jo paslaptis, nešiotis jo mintis, jausti kvapą, artėjantį į mane, jo kūno šilumą, apgaubiančią mane ir nepaleidžiančią.
D. mane išsirinko. Jis mane patausos.
Kai apninka mielas ir saugus ilgesys. Kai nebereikia keiksnoti skriaudos, kaip įprastai- su vyno taure rankoje. Kai žodžiai neįtikėtini, bet malonūs. Kai nelieka nieko, kas primintų kitus žmones,- lyg galva būtų visiškai išvalyta.
Toks tikras ruduo. Toks tikras nedraugiškas gūsis nuo jūros. Dienos, kai reikia daug statyti. Kaupti mintį prie minties. Prikrauti beržinių malkų į židinį. Raudona liepsna su geltonais ir oranžiniais liežuvėliais. Šiluma. Balti patalai. Išdidžiai rodyti savo kūną, nes jis mano. Ar tai ir yra laimė? Raudonas mano plaukas, nusidriekęs per visą pagalvę, kai žydra ryto šviesa skverbiasi pro baltas užuolaidas?
Vaizdas, trenkiantis per galvą ir į pilvą, lyg iki tol viskas būtų plūduriavę šaltame drumzliname vandenyje. Gyvenimas, kaip voratinklis lange, kuriam nubraukti vis pritrūkdavo laiko. Gyvenimas, iš kurio teliko bjauri mintis mano galvoje.
Bet dabar...
-Esi ta, kuri sprendžia,- tepasakė D.
