 |
| My brother, my hero. |
Tai, kas aštuonerių metų vaikui įsiminė labiausiai- ašaros tėvo akyse. Tačiau tuokart tie visi skaudūs išgyvenimai man atrodė beprasmiški. Aš ir pati jaučiausi beprasmiškai. Bet visą laiką galvodavau apie tuos dalykus ir tos mintys guldavo sluoksniais kaip pusnys, tapdamos kliuviniais.
Lietus. Vėjo šuoras atplūstantis nuo pakrantės akmenų vasario mėnesį. D. apkabina iš nugaros. Didžiuliais delnais apglėbia krūtis. Rankos, kvepiančios skystuoju levandų muilu. Rankos, sunkios nuo raumenų ir turtingos patirties. Pro drėgnus drabužius jutau nuo D. sklindančia šilumą. Jo burna prigludo prie mano sprando odos.
"Kalbėk man meiles."- gyventi tuose žodžiuose. Žiūrėjau į jūrą ir man kažkas nutiko- apėmė begalinė ramybė, jausmas, kad viskas, kas visada lieka nepasiekiama, visuomet aišku ne iki galo, nujaučiama, bet neįmanoma, baigėsi. Šiurpas nubėgo nugara nuo tokios D. galios palikti viską praeityje.
Kai vien tvirti dalykai aplink, kurie užima tik jiems skirtą vietą, galima draugiškai žiūrėti į žmones, į daiktus ir žinoti, kad gyventi tikrai verta, kad laimė pasiekiama.
Kai plokštumas ir briaunas gali skirstyti į atramas ir naštas be vargo skirdama vienas nuo kitų ir kai kurių atsikratydama.
Kai nebereikia šauktis Dievo, kuris tūno kažkur pasislėpęs ir pasirodys tik Paskutinio Teismo dieną, nusidėjėlių teisti.
Kai D. nuostabus, lyg būtų iš saulės, jūros ir gero vyno, maloniai kvepiantis Gucci.
Sergėti D. džiaugsmą, sergėti jo sielvartą, pasilikti kiekvieno judesio žymę, klausytis, kaip plaka jo širdis- lyg nepaklusni mašina. Ir dar- man patinka jo rainelės.
Šitaip visai paprastai iš naujo atradau seniausias ir naiviausias žmonijos banalybes.
Tie namai sudegė iki pelenų. Aš žinau. Pati juos padegiau, ir tai- ne metafora. Nes aš priklausiau jiems ir jie buvo manyje visą laiką. Tai skleidėsi manyje lyg gėlė, kurios aromatas užnuodija viską. Ir man nepatiko tas jausmas.
Mama buvo viena namuose, kai lankiau ją paskutinį kartą. Ramiai suko ant piršto plaukų sruogą, lyg slystų paviršiais, lyg net nebandytų pasiekti savo esimo, lyg jai tai būtų nebepasiekiama, lyg aš būčiau motina, o ji- vaikas, lyg mintys raizgytųsi jos galvoje kaip spygliuota viela. Bet aš nepajutau jai užuojautos. Ji visus tuos metus buvo netikra. Visuomet ta pačia veido išraiška. Savo pačios tragedijos autorė ir aktorė. Gudrybė, kuria mėginama pabėgti nuo to, kas nepakenčiama.
Visa tai- ne iššūkis. Tai tiesiog mano orumo liudijimas.
