Skristi.

Jo lūpos. Jo dantys. Visos visos pasaulio spalvos.







Atsigulti į baltus patalus. Arba pabusti naktį, jaučiant plačią D. krūtinę prie veido odos ir trokštamą palaimingą spaudimą papilvėje. D. plaukus ir odą. Kutenanti, tampri palaima. Baltos naktys.
Keisti žodžiai, gulantys į mano širdį. Aš nežinau, iš kur jie atsiranda. Apsivyti rankomis D. kaklą Kuo tvirčiausiai. Nes jis mano.
Mūsų levandų muilu kvepiantys namai, su puansetijomis ant palangių ir garuojančios duonos aromatu. Taip galva tampa sandėliu, prikrautu gražiausių akimirkų. Dienos ir naktys, tapusios siena, skiriančia nuo viso pasaulio. Ir man nebereikia bijoti, kad apniks senasis skausmas- žiaurus jausmas likti vienai.


L. žodžiai, krentantys kaip sunkūs lietaus lašai. Galiu įsivaizduoti- visuomet tokia pat intonacija. Raikau juos ausų būgneliuoe, kol galva paplūsta krauju. Žmogus, galbūt vienintelis, kuris kada nors iš tiesų su manimi kalbėjo... Po paskutinių jo žodžių, susigūžiau lyg Arno mušama. Sėdėjau nustebusi ir laukiau savo verksmo, bet jis taip ir neprasiveržė. Jaučiausi taip, lyg būčiau nusiplėšusi šašą nuo didelės žaizdos ant kelio. Visai kaip vaikystėje, tada visur būdavo pilna minų-kad ir kur bestatytum koją. Tos mintys, tokios sunkios, kaip krauju permirkęs tvarstis, bet privalau nešiotis jas visur su savimi. Tai mano lagaminas. Niekieno kito.
 Kartkartėmis įsivaizduodavau, kad tai tęsis amžinai. Kad visada liksiu viena su savo mintimis apie T.T., apie mažąją Bū ir net nepajėgiau dėl to baimintis. Lyg nebūčiau kūnu ir krauju. Lyg ne žmogus.

Dabar aš panaši į išblizgintą lango stiklą. Perregimu kaip oras veidu. Be spalvų ir be veido bruožų. Įdėmiai klausiusi žodžių ir leidusi jiems grimzti, dabar turiu ir L. žodžius. Turiu jais pasirūpinti.

Bet taip tamsios spalvos su kiekviena diena vis labiau išsiskalauja.

Apie akmenis, tapusius raktais.

Išmokti vieną vardą. Ir nebeturėti jokio kito žodžio. Tik orą savo plaučiuose ir dulksną ant blakstienų.
  Ruduo. Tenka pripažinti, kad tai gražu. Lietūs ir vėjai. Puodeliai su žaliąja arbata ir šokoladiniai triufeliai. Dienos, nebeturinčios žaizdų, stovinčios tvirtai, kaip kuolai. Ir D. Ilgu kaklu ir gražiais nykščiais. Žinoti jo paslaptis, nešiotis jo mintis, jausti kvapą, artėjantį į mane, jo kūno šilumą, apgaubiančią mane ir nepaleidžiančią.

  D. mane išsirinko. Jis mane patausos.

  Kai apninka mielas ir saugus ilgesys. Kai nebereikia keiksnoti skriaudos, kaip įprastai- su vyno taure rankoje. Kai žodžiai neįtikėtini, bet malonūs. Kai nelieka nieko, kas primintų kitus žmones,- lyg galva būtų visiškai išvalyta.
  Toks tikras ruduo. Toks tikras nedraugiškas gūsis nuo jūros. Dienos, kai reikia daug statyti. Kaupti mintį prie minties. Prikrauti beržinių malkų į židinį. Raudona liepsna su geltonais ir oranžiniais liežuvėliais. Šiluma. Balti patalai. Išdidžiai rodyti savo kūną, nes jis mano. Ar tai ir yra laimė? Raudonas mano plaukas, nusidriekęs per visą pagalvę, kai žydra ryto šviesa skverbiasi pro baltas užuolaidas?
  Vaizdas, trenkiantis per galvą ir į pilvą, lyg iki tol viskas būtų plūduriavę šaltame drumzliname vandenyje. Gyvenimas, kaip voratinklis lange, kuriam nubraukti vis pritrūkdavo laiko. Gyvenimas, iš kurio teliko bjauri mintis mano galvoje.
Bet dabar...
  -Esi ta, kuri sprendžia,- tepasakė D.

Atramos ir naštos.

Vien tik tvirti daiktai aplink, kurie užima tik jiems skirtą vietą. Tvarka ir harmonija. Aš grįžtu į šešėliuotą palatos dangų ta dieną, kai viskas galėjo prasidėti iš naujo. Bet.
 Tik liga. Nuo pirštų galiukų iki akių obuolių užvaldanti mane, užpildantį kūną skausmu ir bejėgiškumu. Nešiotis ją savyje kaip gražiausią pasaulyje muzikos garsą man yra lemta.
Šilta D. ranka ant mano rankų. Nejau taip paprasta būti švelniais ir artimais vienas kitam? Kažkur, kitapus akių, ištryško ašaros, bet aš valgiau sriubą toliau, lyg gyvenime nebūtų nieko svarbiau. D. šešėlis patikimai prilipęs prie sienos. Jis nesako nieko, bet tą šilumą, sklindančią nuo jo, aš jaučiu iki kaulų smegenų. Dabar jau yra aišku, kad šita ramybė ir yra laimė. Galų gale! Mintis ir jausmas, kuris mane visada besąlygiškai pralenkdavo.

T.T. nebeliko. Lyg pritrintos nuospaudos.




Visur tylu.
Atėjo laikas, kai matyti būtina.

Vanduo. Esu.

Tu ilgiesi savo vandens.
O mano gyvenimas kartojasi nuobodžiomis pastraipomis. Vardų neminėsiu, bet gerai, vis dėlto, kad N. nėra Viktorija. Bet fakto tai nekeičia.
Ten, kur nuobodžiu kasdienybės ritmu nesusiliesdami sukasi mūsų pasauliai, laikas užtrunka vis labiau, nes wir leben nicht einamal einmal. Ir kai kiekvieną rytą pabundu viena savo dideliame mieste, pilname taip gerai pažįstamų kvapų ir garsų, viskas, ko noriu, prisiglausti prie tavęs. Tik noriu, nes net negaliu to įsivaizduoti.

O saulėje įdegęs D. kūnas, lyguma jo žalių akių, šilta ir sausa jo delnų oda, balti ir aštrūs lyg skaldos akmenys dantys. Liečiu juos pačiu liežuvio galiuku. Ir... mėgaujuosi artumo akimirkomis, sudrebinančiomis visą pasaulį. Tuo džiaugsmu nesidaliju su niekuo.
Kūno spalvos rožės ant žalios komodos- taip išsipildo visi mano ilgesiai, taip kruopščiai dėlioju skyrybos ženklus su D. giliai širdyje. Gerdama priešpiečių kavą, galvoju apie jį ir jaučiuosi vientisa. Kaip ramus jo balsas skamba vonioje love me tender, love me true, žingsniai tyliai slenkantys svetainės parketu, ieškantys manęs po namus, jo švelnūs rankų tonai, lyg gausūs guašo potėpiai, švelniai gulantys ant viso mano kūno, karštos lūpos, prispaustos prie pasmerktos mano kaktos; jis, ir kartais jo nebuvimas, kiekvieną rytą, kai tu sumindai mane į pilką asfaltą.

Bet mes su tavimi esame rudenio medžiai, augantys ten, kur neapsilanko metų laikai. Tas užtrukęs laikas, lyg koks stebuklas tarp tavęs ir manęs, svaiginęs savo statika ir nekintamybe, dabar yra absoliučiai svetimas ir beprasmis.

Nors man tai ir nepatinka.

Nuo tos dienos.

Tada jis pakilo ir išėjo iš virtuvės.

Ši vasara nebuvo bet kokia. Pamečiau dienų skaičių, o pasaulis tapo plokščias ir gyventi jame pasidarė neįmanoma. Kristi ir vėl keltis, nežinant nei priežasčių, nei pasiteisinimų. Bet dabar jau pats gražiausias ruduo mieste, kuriame nėra beveik nieko, kas bjaurotų gyvenimą.
Bet aš nepamirštu jo kvapo. Net nežinau, koks jis. Tik žinau, kad jo. Nepamirštu pabalusių jo lūpų, jo akių, sugeriančių visas mano dėmes ir to, kaip kildamas jis užgulė stalą. Girdėjau jį. Supratau jį. Bet pasaulis jau buvo suskilęs į galybę dalių, o aš vis bandžiau padėti galvą ant batų dėžės, nes viskas tapo nebepakeliama. Lyg būčiau pripildyta nuodų. Jis spjovė man į veidą. Tada pakilo ir išėjo iš virtuvės. Bejėgiškai kabojo languotos užuolaidos.

O dabar- tylu. Kaip tik įmanoma yra tyla. Tas skausmas. Toks artimas. Prigludęs prie manęs. Bet tarpuose vis tiek lieka vietos laimei. Mąstydamas apie tai, gali net atprasti miegoti.
Bet šią akimirką sėdime su T. T. vienas prieš kitą- užnuodytomis mintimis, išsimaknoję neapykantoje ir meilėje, tokie netobuli, kad nervai virsta žvilgančiais laideliais. Kurti aplinkiniam pasauliui, nes kūnai padengti plona gėdinga stingstančio prakaito plėvele. Taip metai po metų jis apgynė mane nuo manęs pačios ir šitas prakeiksmas nebepersekios nė vieno iš mudviejų. Skleisdama ramybę, plečiasi šviesa.

Gal viskas turėjo išlikti taip, kaip buvo, nes pokyčiai atnešė tik skausmą, bet jis pasikorė, o aš iki šiol nepajutau jam užuojautos. Nes tada, virtuvėje, mano širdis pasidarė tokia kieta, kad sviedusi ją į Arną, būčiau galėjusi jį užmušti.

Kiekvienas privalo atleisti pats sau.
Nebūtina prisipažinti visam pasauliui.

In something.

Tavo juokas slepia griuvėsius.

  Taip, aš iššvaisčiau daugybę laiko. Aplankiau nesuskaičiuojamą kiekį barų. Iškalbėjau visus žodžius, kurie reiškė tave, tada vėl gėriau ir verkiau dėl tavęs, nes vienintelis jausmas, kurį žinau, esi tu.
Pabusdavau šalia vyrų, kurie kalbėdavo, kaip mane myli, arba šalia tokių, kurių nežinodavau net vardo. Šalta. Šalčiau už šalčiausią vandenį. Ar žinai, kaip nekęsdavau tavęs tada?
  Bet dabar esu virš viso to. Gėlėtų tapetų danguje. Menas atleisti, draskant prisiminimams, kaip tu kilsteli smakrą, norėdamas dar bučinių.
  Bet tuštuma po truputį atsitraukia, ir atsiranda oro, kuriuo norisi kvėpuoti, įkvėpti taip giliai, kad užsipildo visi plaučiai.
  Vieną dieną, mylimasis.
  Rasti priežasčių pasilikti.
  Rasti priežasčių išeiti.
  Nesulaukus. To kvėptelėjimo.

  Šitas laikas. Šita vieta. Šitie mūsų gyvenimai. Ir šitos neatitaisomos klaidos. Dalykai, kuriuos puikiai žinome, kuriuos žinosime net nei nematysime vienas kito. Net jei niekada.

  Tu priklausai man.

Yra.

sėdėtum taip
tūkstantį metų-
apkabinus kelius
bežiūrėdama
į bėgančią upę

kviestum
audrą vivaldišką-
o ji
kasdienybėn
įpylus liepsnos
dar nuplautų
strazdo giesmę
prieš rytą

išlauktum

(voro tinklas "Siluetas")

Gyventi taip, lyg būtum tik tarpas tarp titrų. Su visais dalykais, kurių dar nežinai. Jei tik jie būtų. Tie penkeri metai.

Jis po manimi. Mano pirštai ant jo šilto kaklo. Jo akys. Rankos. Niekada. Nieko.

Ieškoti tos datos. Prisigalvoti daugybę bereikšmių žaidimų. Visus juos pralaimėti. Nusivokti apie iššvaistytus jausmus, bet ir apie tai, kad netrukus atsiras pora kitų dėl manęs besikamuojančių akių. Skolintis laiką ir žinoti, kad to laiko dar bus daug, bet meilė neateis. Numirti ir būti numirusia, nes kad tokia būčiau, nebūtinai turiu vadintis Arnu. Ir matyti T.T. tokį svetimą, kad gali išeiti iš proto, besistengdama neištrūkti iš savęs kaip kvapas žiemą.

Truputį šviežio laiko, kuris rodo kryptį ir raudono vyno, atsirėmus į petį vyrui, sukančiam ant smiliaus mano plaukų sruogą. Nors vienatvė man nėra nei našta, nei malonumas.

Bet D. pasakė: "Gerai.". Ir tai buvo gražus žodis.

Dėmė.

Juoda tyla ir liūdesys,- nes saulė nebuvo skaisti ir aš pramiegojau. Tada atėjo nauji dievai, prisėdo ant tavo žalios sofos krašto tamsiame, tvankiame kambaryje. Laiką, kai dainos tik apie mus pakeitė toks laikas, kai daugiau prarasti nebegalima kaip ir nebegalima grįžti atgal. Du šimtai tūkstančių sekundžių šalto gatvių lietaus. Stovėti jame išjungus telefoną, nebežinant, kas yra teisinga.
O vasara kaip vasara ir diena kaip visos dienos, ir saulė, ir vynas. Vieni tyli, kiti šaukia. O aš nebežinau.
Sunkūs lietaus lašai, žaizda sieloje, tuštuma širdyje. Kompensuoti aukštais batų kulniukais.
Tobulas kūnas. Tobula siela. Tobulos mirtys. Tobulų akimirkų begėdiškas, žeidžiantis aštrumas, iki kraujo rėžiantis negyjančias žaizdas.

Ir nors liepta, viską padariau pati.

Aš neverkiu, nors kančia dar nesibaigė ir aš net nežinau, kaip jaučiuosi. Tik žodžių per daug, bet nepakanka tam, ką noriu pasakyti. Tobulame pasaulyje švaistome laiką bereikšmiams dalykams, nes viskas tėra tik sumažinti tikrovės maketai, o jei mes negrįšime, kas galės mus teisti už netobulumą?


Ir kai visą laiką tvirtai stovi ant žemės ir vadini daiktus tikrais vardais, lieka tik skausmas- minčių apie tave namai.

Kiek yra karas?

"At Home" by Beintat

Tai galėtų būti tobulas pasaulis. Amžinas sekmadienis ir garsi muzika. Viskas kvepėtų kava su pienu, o man daugiau nebeskaudėtų. Ir aš nebebijočiau likti viena. Būčiau niekieno. Ir man nebereikėtų ryti ašarų.
Bet kada buvo tas laikas, kai aš nustojau gerti raudoną vyną, kai lioviausi skambinti raudonu fortepijonu, kai nebegalėjau sustoti, net kai šviesoforai užsidegdavo raudonai? Ir paskui man nustojo rūpėti. O kiti dar yra įsitikinę iki šiol, kad aš nejaučiu skausmo. Bet, tiesą sakant, aš gimiau sniege su peiliu, įsmeigtu man į nugarą.

Dabar esu kantri ir mažiau beprotė, nes turiu laiko. Negaliu pasiduoti dabar, kai požymiai rodo, jog net vynas negali nuplauti tų dulkių- praeities nuosėdų ir griūvančių ateities sienų. Mano gėlėtos suknelės, klostės, pusiau dengiančios kelius, nuo kurių jis neatitraukia akių. Glamžiau ir lyginau jas prakaituotom rankom. Nežinau, ar ištverčiau visas tas valandas, jei nemylėčiau Tavęs.

Grįžti atgal pro atdarus į sodą langus, bet esame ten, iš kur lengvai negrįžtama. Aš tik kalbu, kaip labai tave myliu ir taip pamirštu, kokiame mele iš tiesų gyvenu. Tu nesutiksi, bet gražiausia, ką esu sukūrusi, yra sienos, kuriomis atsitvėriau nuo viso pasaulio, nes tas pasaulis pasiėmė kai ką labai brangų, tai, kas buvo skirta tik man.

Jei tai būtų sąsiuvinis, išplėšytum lapus. O dabar- kalnų viršūnėmis. Buvai mano smėlis, negalėjau suspausti tavęs delnuose ir net nepastebėjau, kiek tavęs pribiro po mano kojomis. Lyg visą laiką būčiau galvojusi apie kažką kitą arba būčiau buvusi kažkur pakeliui. Bet visa tai kažkaip susiję su Tavimi. Ir su visais tais svetimais daiktais aplink ir.
                      Nesvarbu. Esu tik vėjas tavo plaukuose.

Žmonės, kaip tu ir aš.

 

Ką daugiausia galiu padaryti? Pasikeisti telefono numerį. Atskiesti kraują alkoholiu, galbūt netgi tiek, kad siela ims dvokti sausiausiu pasaulyje Chardonnay, ir net angelai nenorės turėti jokių reikalų su manimi.

  Prikimšti galvą visokių nereikšmingų minčių- apie gėlėtas sukneles, sultingus kepsnius, buto remontą. Prikimšti vaginą tokios pat nereikšmės.

  Persidažyti plaukus.Apsiauti aukštakulniais. Išvažiuoti į Prahą. Sutikti ten gražiausią Čekijoje prancūzę. Bučiuoti jos mažas krūtis. 

  Ir nebūtinai viskas išvardinta seka.

  Bet dūstu. Nes tenka grįžti į savo gyvenimą, kur ašaros rieda mano veidu, nes tu ne visada esi mano, nes laikas sustoja ir mes užstringame. Mane pravirkdantis tavo švelnumas, visos pastangos neleisti būti tau laimingam. Paprasta ir akivaizdu visiems, kurių akių netemdo toks pamišimas- poreikis mylėti.

  Tavo akys. Aš pamiršau, žalios jos ar mėlynos. Tavo pirštai. Visi visi tavo žodžiai, net ir paskutiniai, kuriuos palydėjo pypsėjimas ragelyje. Laikas, kai tu būdavai mano, o aš tavo, ir koks brangus tu man buvai. Rasota žolė po tavimi ir debesys virš manęs. Vėjas plaukuose, kai bučiuoju tavo akis. Mes taip stengėmės išsigelbėti iš savo gyvenimų.

  Ne apie neapykantą aš pasakojau.

       apie meilę.

Prisiminti tave kaip dienos metą.

Išrink man spalvą.

Užsirūkykime.

"Neturėjau tavęs, bet galiu sukurti istoriją." U.Eco

Bet aš vis tiek esu lapkritis- pūvančių lapų, pirmų sniego kruopų ir nevilties tvaikas. Tik to nežino niekas niekas.

Mama. Mama. Mama. Kvailiausias mano pralaimėjime, tave susišlavė sapnų šlavėjai, o aš žiūrėjau net žodžio neištardama iš apačios pro suskilusį ledą. Nėra lengva gyventi be tavo magijos. Bet gyvenimas manęs nebevargina. Šiaip ar taip, tavęs jame nėra jau seniai. Bet aš sukuosi tavo karuselėje. Ir man svaigsta galva. Ir aš sukuosi per greitai. Ir grindys nebehorizontalios.
Bet šiąnakt aš gulėsiu po tavo kojomis, mama. Būsiu šaltis tavo pirštų. Ir niekas pasaulyje neįsiterps tarp mūsų.

O paskui mes kartu šoksim per bortą. Ir tai bus bet kuri kita diena po lapkričio, mama.

Talismanas, galingesnis už bet ką.

 

Šalti, žvilgantys ir steriliai švarūs. Ištirpkime vandenyje. Mums tinka tik elegantiški sprendimai.

Bet kas, jeigu kad ir ką bedarysiu, niekada nebus gana? Arba, jei tu- saldus kaip morengai, bet paliekantis šleikštulį burnoje? Arba, jei aš tik sukuosi ratu, o tu, viso labo, tik dar viena perlamutriniu baltumu išblyškusi marionetė? Ne tas, kuriam priklausau aš, o tas, kuris priklauso man?

Ir jokių kompromisų- mums tinka tik elegantiški sprendimai.

Tik mintys, nes, tiesą sakant, aplink sninga kulkomis. Mirtinais šratais į nugarą. Čia tau ne kokios amūro strėlės...

Tik ar mes būsim įsimylėję amžinai?
     ar mes           įsimylėję            ?

Taip.

  Vieną dieną, mylimasis.

Sustingau prie uždaromų durų. Prasmės vytis nebebuvo. Prasmės nebereikėjo ieškoti niekame. Nei danguje, nei smėlyje. Nei randuose, kuriuos palieka Tavo bučiniai.
Skubėjau,  skubėjau.  Nespėjau.
Dar vienas vakaras, dar vienas kartas.
 
Įsivaizduoti gyvenimą be T.T. Lyg jo nė nebūtų buvę. O tai buvo toks laikas, kai gėriau labai daug vyno. Kai dažiau plaukus juodai juodai. Juodžiau už savo kraują. Kai verkdavau naktimis, o rytais slėpdavau ašarotas akis. Nemylėjusi ir nemylėta. Buvau už už elgetą neturtingesnė be tavęs.

Bet leisk man įkvėpti to tiršto mėlyno rūko, kuriuo prisipildo mūsų kiemas auštant rytui, kaip sklinda su niekuo nesumaišomas tobulas kavos kvapas, kai tu tik su rankšluosčiu ant klubų, kai tas keistas alkis tavo akyse, kai švaru galvoje.

Tamsoje tamsoje ir akinant šviesai, kai esi vienodai aklas.

Visi bereikšmiai pasitvirtinimai ir pasineigimai tik nubraukia jausmus nuo mano jau sumedėjusios širdies.
Ant pačios atbrailos.
Jei tik būčiau kulka.
Bet.
Man nebereikia Tavo ginklų.
Mano karas baigėsi.