Šiandien ir.

Negalėti niekaip paleisti juodojo veršiuko iš savo vaikystės. Bet dar nebūti pakankamai drąsia apie tai parašyti.

Daug galvoti apie motiną. Apie tai, kada ji tiksliai mirė. Ar ji suprato, kad yra negyva? Kaip aš nepastebėjau? Ar ji jau buvo mirusi prieš man gimstant?
Apie tėvą. Apie jo rudas šuniškas akis. Drėgnas nuo ašarų dėl juoko. Apie mūsų paskutinį pokalbį, kurio atsisakiau.

Ar jie mane mylėjo? Ir kokia buvo ta meilė, jeigu taip? Ar tas juodas veršiukas buvo tos meilės išraiška? Viskas ką jie man galėjo duoti? Juodo veršiuko maitą?


Negaliu parašyti ir apie savo vyrus. Apie visas su jais praleistas dienas. Ir naktis, na, žinoma. Ne sielvartingai, bet ir be pagražinimų.
Stengtis iš visų jėgų kažkodėl nepaleisti skausmo, taip ilgai auginto ir maitinto mintimis apie T.T.

Akis už akį. Todėl sunku žiūrėti. Matyti. Pyrago trupinius ant virtuvės stalo.
Kartoti sau, kaip visa tai nesvarbu, bet iš tiesų, neturėti nieko svarbiau. Nieko svarbiau už trupinius ant virtuvės stalo.

Ir toliau leisti sau nebūti laiminga.

''jūs visi nutolot. net kai glamonėju jūsų kūnus...

...galvoju apie vabzdžius,
kates ir mirtį.
o jūsų tiek daug:
efemeriškos mergytės
baleto bateliais,
nesiskutę operatoriai,
barų vaiduokliai.
visi jūs
stebit kaip šviesa sminga tarp
mano krūtų
ir daili vidinė terapeutė
leidžia viską.
aš noriu jus dulkinti,
man nereikia jūsų sielos,
prisipažinimų
ir išpažinčių.
geriau kalbėkime
apie filmus, kurių nematėme,
arba
cituokime Stedhalio epigrafus.
tada užmigsiu
ir mes būsim
bent šiek tiek arti.
(pilka_voverė)



Mano pačios elgesys mane šiurpina, bet kartu ir padaro man įspūdį. Galiu pulti į ašaras be jokios menkiausios priežasties, bet gyvenimas su pyragais orkaitėse ir čiobreliais ant palangių. Tai padeda tik iš dalies- lyg karas po vaiskiu vasaros dangumi.
Bet gyvenimas knygomis, knygose, tarp jų. Žodžiai. Žodžiai. Žodžiai. Žmonės, begarsiai kaip vėjas tuopoje šalia mano virtuvės lango.  Nuo arbatos puodelio kylantys garai, jos aromatas. Tai ir viskas. Taip prasideda gyvenimas. Lyg tai būtų atsitikę per vieną naktį.
 Jis nusijuokia. Aš nusijuokiu. Paskutinė mano atbraila. Laikytis įsikibus tvirtai kaip gyvybės. Nes jis ir yra gyvybė. Paskutinė man likusi. Griežta kaip žiemos speigas. Ir aš nebeturiu prabangos būti nesugaunama keistuole, nes mano siela, mano kūnas priklauso jam.
Visa kita nutolę.

Ir D.- reklaminė pertrauka.

Pažadas. Arba gramas kreko.

Duoti sau teisę, būti tokiu kaip jis. Visą šitą laiką. Visą visą laiką jausti ramų, bet sunkiai tramdomą pyktį, nes nebuvau reikalinga jam kiekvieną dieną. Užtenka pažiūrėti į jo išraišką. Kūno judesius. Nulenktą sprandą.
Sukalti kaip vinis į karstą visas blogas mintis į T.T. galvą. Apraizgyti tomis mintimis visus jo smegenų vingius, persmelkti kiekvieną kvėptelėjimą ir ketinimą. Išspausti jam ašaras. Surinkti žodžius ir išvėpti tą metalinį smaigą tiek metų draskiusį mane iš vidaus.
Tada išsinešdinti iš ten, pasiimant drauge visą savo panieką ir skausmą.

















Ar jis žinojo visą laiką, kad aš pasiversiu kažkuo kitu?

Bluebird.

there's a bluebird in my heart that

wants to get out

but I'm too tough for him,

I say, stay in there, I'm not going

to let anybody see

you.

there's a bluebird in my heart that

wants to get out

but I pour whiskey on him and inhale

cigarette smoke

and the ****s and the bartenders

and the grocery clerks

never know that

he's

in there.

Tai buvo taip žvėriškai gražu, kaip išprotėjęs upės tekėjimas. Ta meilė, ta saulė, baltas smėlis, ledinio vyno sklidinos taurės, drėgni bučiniai ant viso mano kūno, tupiantys nepakeliamu švelnumu, ta gyvuliška aistra ir T.T., ignoruojantis viso pasaulio tvarką, bet kokius standartus ir geras manieras. Neatsargus, per daug rūkantis ir piktnaudžiaujantis alkoholiu ir pinigais, svaiginančiai kvepiantis Davidoff. Buvau laiminga tam glėbyje.
Bet.
Vieną dieną tai virto nepakeliamu tvaiku. Taip dvokia nusivylimas ir kartėlis, liūdesys, skausmas ir neišsipildžiusios svajonės.
Vangstausi tų prisiminimų, tarsi šita istorija galėtų viską užnuodyti ir sunaikinti, nes G. atėjęs ne iš šitų užrašų ir dar nenutuokia, kas čia parašyta.

Istorija, sukurta iš neturėjimo. Iš sūrių ašarų. Iš nesugrįžtamos netekties. Tuščio spindesio. Iš noro atgauti ne ką kitą, o tik save. Ar bent dalį savo esimo. Nežmoniška kaina. Beatodairiškai aukojant.

Bū, vaikeli mano. Esi saulėtoji kulkos, lekiančios į mane, pusė. Į mano galvą. Į mano širdį. Į visko centrų centrą. 

Šauk.

Nuodas.

Jis atėjo vėl, bet aš nebekritau jam po kojom.
Žmogus, užimantis didžiąją dalį mano liūdnos istorijos. Vadinu meile, vadinu skausmu, vadinu grožiu mano venų. Likimu, kuriam pasiuvau širdį. Iš kavos tirščių, rytinio laikraščio skiaučių, laiškų, knygų rausvais kolenkoro viršeliais, nukramtų lūpų ir tūkstančio nežinau. Dalykų, kuriuos moteris privalo žinoti.


Tęsti žaidimą. Ir būti visu tuo, kuo nebuvau. Jo akyse.
Mylėti.
Mylėti.
Nebejausti mane taip smarkiai ėdusios neapykantos.
Suprasti, kokie nereikšmingi buvo tie visi metai, tie visi žmonės, einantys pro mane, išgerto vyno buteliai ir vienos nakties nuotykiai.
Dabar man viskas daug aiškiau,

Trupiniai.

Pro mane plūstantys žmonės, tyla, ramybė ir prabangi rezignacija. Vis dėlto, laikas ir lėtas, nepaliaujamas plaukimas pasroviui mane išgelbėjo.

Gyvenimas su daugybe rašybos klaidų ir suveltomis datomis. Keistos dienos, apimtos nuobodulio ir susierzinimo, kai visą laiką kažkur giliai, aiškiai ir visiems laikams pripažintas, mane drasko sielvartas, kaip auksiniai pūliai,tyri ir keistai brangūs. T.T. visada pateikia netikėtumų, bet aš viską padarysiu, kad jo išvengčiau- viską. Bet, tikriausiai, net šitas sudėtingas triukas irgi nenusiseks.

Erzacinio pasaulio bereikšmingumas. Jo pilkšvas besiliejantis, nublukęs kontūras. Persikūnijimo šedevras, puikiausias vaidmuo man.

Alkti.

Parašyti viską iki paskutinio žodžio. Ir tada žaisti namus. Su pyragais orkaitėse. Su tempranillo ilgakotėse taurėse. Be ašarų akyse. Bet būti nepataisomai sugadinta, kažkur už to fasado, padabinto ZARA suknelėmis. Kortų namelio gyventoja. Laukianti vieno vienintelio T.T. kvėptelėjimo, nušluosiančio viską, kas buvo kruopščiai statoma ir paliksiančio mane plynoje dykvietėje.

Nemylėti daugiau niekada ir nieko. Būti tuščiausiu visatos indu, kurio negali pripildyti jokia materija. Beveik nekvėpuoti. Galėti turėti viską, bet nenorėti nieko, netgi to, kas turima. Vengti svetimų ir savų, o už vis labiausiai- savęs pačios ir to, visą griaunančio jausmo- apsėdimo T.T. Persisotinti gyvenimu ir tuo, ką jis duoda, bet jausti nežmonišką alkį T.T.

Žinoti, kad viskas yra beprasmiška.
Netgi tai, kas buvo.
O dar labiau tai, kas bus ir
ko nebus.