Įsimylėjusi skausmą.

Sąsiuviniai išplėšytais lapais. Visų jų nebeįstengiu prisiminti. Bet atrodo, kad buvo septyni. Su aštuntuoju gulime ant baltutėlaičio turkiško smėlio. Aš renku ženklus: mėtų kvapą savo plaukuose, nugertą "Pepsi". M. ranką, žaidžiančią su mano bamba, lūpas- keistas ir svetimas.
  Ar tu kalbi man? Spokso į mane. Tie žodžiai. Tau jie niekada nebus ištarti. Bet jis juk puolė į taksi, išlipo grūstyje, kad suspėtų, perlipo per mašinas, lietui lyjant. Nežinau, ar būčiau pasielgusi taip pat. Pabučiavo kaklo duobutę. Lūpos. Nusivylimas kėlė fizinį skausmą. Tai buvo ne T.T. Akys ne tokios ryškios, kokias kartais regiu rytais busdama iš miegų.
O šiandien devintas rytas Turkijoje ir aš pamiršau verkti. Stengiuosi nebeprisiminti. Po dvejų metų tai tampa visai įmanoma.
M. ranka iš vežimėlio kelianti lagaminą. Smaragdinės viešbučio foje sienos ir skliautuotos lubos. Erdvus kambarys, kurio dryžuoti tapetai susilieja su M. akimis, ištįsta, ir sudužta, atsitrenkę į auksaspalvį parketą. Pasidaro taip tylu. Kone vien nuo kūno krintančių rūbų šiugždėjimas. Mylėtis, kol nebegalėsiu ištarti jo vardo. M.
Vėliau- tik vynas ir kvapas, tvyrantis visur- žmonėse ir jų istorijose- sluoksnis po sluoksnio. Įsitaisyti lauko kavinėje lyg būtų sekmadienis ar kokia šventė, neišvengiamai žinant, kad baigėsi ir kelias, ir benzinas.

Ir jis turės man viską atleisti. Nes aš neįstengiu!

Ėjo trečia birželio savaitė....

Nuleisti pilkšvai mėlyni roletai ant pravirų dulkėtų langų. Pora tonų šviesesnė antklodė ir pagalvė. Ant staliuko kairėje- bananų traškučiai su karamele ir stiklinė vandens. Puspilnė. Gal pustuštė. "Edita" ties 47 puslapiu.

Tuk, tuk. Ir atsiveria durys. Akimirką dingteli, kad viskas baigta, kad visos kortos atverstos, trauktis nebėra kur ir beliko tik pasiduoti. Bet ne. Pasitikiu savimi. Pasitikiu netgi savo klaidomis. Nebemyliu jo. Netgi manau, kad nemylėjau. Čia, tarp baltų ligoninės sienų, tai atrodo dar labiau įtikima.

Atsisėdu lovoje. T.T. apkabina mane. Jo marškiniai atsegioti, plaukai ir veidas šlapi. Virpa. Kvepia "Davidoff." Vos vos. Beveik nepastebimai. Bet juk tai T.T.

Kai atšlyja- prisimenu savo riebaluotą raudoną galvą ir traškanotas akis.

Ima dėlioti atsineštas gėrybes- vaisius, uogas. Man, vis dar neatgavusiai amo, į rankas įbruka didžiausią indą su morkų sultimis, veblendamas, esą man dabar reikia vitaminų ir kitokio mėšlo.

  -Man gi nieko rimto,- lepteliu vos judindama lūpas. Pastatau indą su sultimis ant staliuko kairėje.T.T. spokso į mane drąsiu žvilgsiu ir žino, kad meluoju.

Tada krinta ant kelių ir verkia be perstojo, spausdamas rankas prie šlapio veido. Kvėpuoju giliai. Giliau. Giliau. Mano rankos padėtos ant kelių. Skaičiuoju iki dešimties. Tada dar kartą. Galiausiai ryžtuosi. Pakeliu nuskalbtą šiurkštų apklotą ir išlipu iš lovos.

Atsiklaupiu prieš T.T., imu jo veidą į savo rankas ir stipriai jį papurtau. Sėdime taip kurį laiką. Paskui paskubom pradėjome kalbėti kažką nereikšmingo. Viskas stojo į savo vietas. Jis padėjo man įlipti į lovą. Negrabiai užklojo mano plonas kojas. Atsisėdo šalia. Prisispaudė prie manęs.

Tiek daug kartų sėdėjau šalia jo. Automobilyje, prie stalo, kine. Visada išdidi, laikanti atstumą, neprisileidžianti. O šiandien neišsiploviau plaukų, o jis žiūri į mane lyg į stebuklą. Po to nebežiūri. Vėl žiūri. Akys nebe mėlynos. Pilkos. Gal nuo verksmo.




...Tada iš lėto pasibaigia laikas. ir jo nebelieka....

01 juodoji ugnis.

ar tu esi ar tu esi 173 diena po lapkričio apatinių šilkas slystantis tarp šaltų delnų ir aukštose taurėse teliūskuojantis šampanas pašauk paukščius išskristi nes tai tik sapnas ir tu kuždi kuždi taip miela su rytu pasibaigs kai lieka tik smilkstančios nuorūkos ir kavos tirščiai porceliano puodeliuose
Pasikartoju kad viskas gerai gerai gerai kad normalu tik ašaros plauna tušą velniop juk vakarykštis
Palikti dienas kalendoriuje kaip kvėpavimas kartais palieka kūną o kad paliktų ir manąjį nes šiandien sunkiau nei bet kurią kitą dieną daug sunkiau nei pačią pirmą o juk turėjo atlėgti kad galėčiau kvėpuoti ir gyventi o negaliu esu silpna silpna ir niekas neguos sakydamas- esą viskas bus gerai nes juk tai aš- Mėja- pirmoji šitaip pasakiau plačiai šypsodama

Dvi dienos iki lapkričio o širdis jau buvo išėjusi


I feel grey.

sau apie save, kai nebelieka priežasčių.

Nes jau per daug vidurnaktis. Balta oda, baltos lubos, balta suknelė. Parkritus ant juodų grindų esi lyg pienės pūkas. Balta balta. Trapi ir švytinti. Ramu ir lengva. Paleisti. Nelaikyti. Nebetraukti į save ir neberišti saitų, kurie vis nutrūksta, nes kurių tiesiog nėra.

 Diena po dienos jis tave pažinos vis mažiau, kol galiausiai visai pamirš, kad pažinojo kažką, kas matė jo širdį. Bet ašaros baigsis. Tiesą sakant, jau seniai nebeverki dėl jo. Gal tik truputį dėl savęs. Bet ašaros gerai. Išmintingi žmonės sako, kad jos reiškia viltį. Kai nebelieka ašarų, nebėra ir vilties.
O skrydžiai? Skrendam. Krentam. Kylam. Ir žengiam šalia vienas kito. Debesys pasiveja. Debesys pralenkia.
Grįžti į raudoną;
         į šypsenas;
         į ledus ant lūpų kampučių;
         į pievas;
         į visišką begalybę savęs;
         į kirų klyksmus, kai vėjas plaukuose, o po kojomis smėlis;
         į dangų, kur tik dangus, o aukščiau- tik raketos.
Paleisti į dangų su raketom ir tik taip turėti amžinai visas visas šypsenas, pievas, dulkėtas pakeles, cigarečių nuorūkas, bučinius į kaklą, kokainą ant balto virtuvės stalo, pušyną prie kelio, sūpynes. Turėti jį taip, kaip niekas negalėtų, nė nepagalvotų šitaip jį turėti širdyje.
Užmigti ir nubusti su juo nesančiu šalia. Beveik pamiršti ir vėl sudėti iš šukių, šiukšlių ir skivytų.
Ir viską neigti. Jam ir kitiems. Savęs jau nepavyksta apgauti.

Raketos.

Kovas ir lapkritis, o mano skausmas- varvantis raudonas vermutas. Bet tu nesupranti. Tai tik kovo vėjas, taršantis purviną Nemuno vandenį.
Esi gramas gelsvų krasulos žiedų- didžiausias mano turtas tarp nepažįstamų miegūstų veidų, kai apraudu nepagimdytą meilę ir kalbinu svetimus kūdikius. 
Kažkas skaidrus ir slegiantis krūtine pakyla.
Ledonešiu pakvimpa.

Kinų restoranėlyje siurbčioju kavą, vos įveikdama pagundą paimtidar vieną šokoladuką, nes tu laikai mane už rankų, tavo delnai sausi ir karšti, o ant šachmatinių grindų banguoja tingūs šešėliai.
Ir tada tenka nubusti aukštoms viešbučio luboms prispaudus. Įsinerti atgal į juodus savo rūbus, sakytum, nešiočiau amžiną gedulą.
Tokia ta ryto elegancija.
Galiausiai tenka tave vėl užkasti žemėm.

 

Rėkti ugnimi.

Šį kartą galvotasis yra išsigandęs.
Nes aš atėmiau paskutinius žodžius ir tu, dešine ranka suėmęs mano netvarkingus plaukus ir prikišęs veidą prie veido, kuždėjai:
- Esi tik kurva.
Buvai arti, arti. Galėjau suskaičiuoti mažulyčius prakaito lašelius ant nosies, ar kraujagysles akių obuoliuose, ar žvilgtelėti į save, keistai užversta galva, tavo mėlyniausių pasaulyje akių vyzdžiuose. Taip arti, arti. Puikus atstumas. Tobulas atstumas spjūviui.
Bet. O taip! Aš esu. Vis dar. Juoduose šyduose tavo blakstienų, trūksmingame alsavime naktį, skaidriose pykčio ašarose. Visada, visada esu tavo kryžkelėse, kai pasirenki neteisingai. Esu griaustiniuose, už lango šniokščiant lietui, kai manęs nėra. Esu šilkiniuose cigaretės dūmuose, tingiai kylančiuose į dangų, kuriame irgi esu.
Ir, žinoma, esu tik kurva. Nelengva, bet esu.
O ar sunku, mielasis, pasimeluoti sau apie sugrįžimus, apie kuriuos nežino niekas niekas? Ar sunku kiekvieną naktį miegoti vis su kita, laukiant, kad ta naktis greičiau baigtųsi? Ar sunku išeiti ir gyventi, nuolat prisimenant kažkur tebesančią mane?
Ar sunku žinoti, kad esu žalzganuose tavo upės vandens pursluose, kuriais užspringsi?
Ar sunku žinot, kad esu tik kurva?
Turėtų būt nelengva.
Atleisk. Aš nemoku būti silpna.