Nuodas.

Jis atėjo vėl, bet aš nebekritau jam po kojom.
Žmogus, užimantis didžiąją dalį mano liūdnos istorijos. Vadinu meile, vadinu skausmu, vadinu grožiu mano venų. Likimu, kuriam pasiuvau širdį. Iš kavos tirščių, rytinio laikraščio skiaučių, laiškų, knygų rausvais kolenkoro viršeliais, nukramtų lūpų ir tūkstančio nežinau. Dalykų, kuriuos moteris privalo žinoti.


Tęsti žaidimą. Ir būti visu tuo, kuo nebuvau. Jo akyse.
Mylėti.
Mylėti.
Nebejausti mane taip smarkiai ėdusios neapykantos.
Suprasti, kokie nereikšmingi buvo tie visi metai, tie visi žmonės, einantys pro mane, išgerto vyno buteliai ir vienos nakties nuotykiai.
Dabar man viskas daug aiškiau,