Laukti kitos dienos. Egzistencijos skylėje, užpildytoje vien šviesa, paukščiais ir oru, pilnu aštrių gyvenimo dulkių. Aplink naujas drąsus pasaulis. Atsisakyti jo, nepaliaujamai ieškant Tavo atvaizdo, kiekviename iš sutiktų vyrų, kaip namų, kaip vandens, kaip oro, kaip banaliausių dalykų, kurie būdami šalia, tampa savaime suprantamu dalyku.
Nerasti.
Bet.
Patikėti iliuzijomis. Išvalyti atmintį. Lyg nebūčiau Tavęs iki šiol sutikusi, bet nuostabu, jog esi. Bet kiek nusivylimų ir kartėlio slypi iliuzijose, supranta visi seni svajotojai.
Veidrodis lovūgalyje. Vasaros vėjas, plaikstantis lengvą šydą, o po juo- aš, gaubiama plonyčio balto šilko, besiglaudžianti prie languotų tavo marškinių. Silpnumas ir geismas. Iki tada viskas buvo sustingę. Ir nuo tada nenoriu prisiminti nieko.
Laiškai. Balti namai. Vynas. Kuo daugiau jo geriu, tuo daugiau žaizdų atsiveria. Ir viskas sukasi ratu. O laikas ir pakartotiniai seansai tik suteikia grėsmingumo, kurio originalusis epizodas neturėjo. Gal ir gerai, kad kai kurie dalykai pernelyg baisūs, jog suvoktum juos iš karto.
Bet saulė šviečia aukštai danguje, ir diena vėl bus graži. Visi medžiai išskleidę lapus, o dangus virš galvos ryškiai mėlynas.
