Alkti.

Parašyti viską iki paskutinio žodžio. Ir tada žaisti namus. Su pyragais orkaitėse. Su tempranillo ilgakotėse taurėse. Be ašarų akyse. Bet būti nepataisomai sugadinta, kažkur už to fasado, padabinto ZARA suknelėmis. Kortų namelio gyventoja. Laukianti vieno vienintelio T.T. kvėptelėjimo, nušluosiančio viską, kas buvo kruopščiai statoma ir paliksiančio mane plynoje dykvietėje.

Nemylėti daugiau niekada ir nieko. Būti tuščiausiu visatos indu, kurio negali pripildyti jokia materija. Beveik nekvėpuoti. Galėti turėti viską, bet nenorėti nieko, netgi to, kas turima. Vengti svetimų ir savų, o už vis labiausiai- savęs pačios ir to, visą griaunančio jausmo- apsėdimo T.T. Persisotinti gyvenimu ir tuo, ką jis duoda, bet jausti nežmonišką alkį T.T.

Žinoti, kad viskas yra beprasmiška.
Netgi tai, kas buvo.
O dar labiau tai, kas bus ir
ko nebus.

Sugadinta.

Laukti kitos dienos. Egzistencijos skylėje, užpildytoje vien šviesa, paukščiais ir oru, pilnu aštrių gyvenimo dulkių. Aplink naujas drąsus pasaulis. Atsisakyti jo, nepaliaujamai ieškant Tavo atvaizdo, kiekviename iš sutiktų vyrų, kaip namų, kaip vandens, kaip oro, kaip banaliausių dalykų, kurie būdami šalia, tampa savaime suprantamu dalyku.
Nerasti.
Bet.
Patikėti iliuzijomis. Išvalyti atmintį. Lyg nebūčiau Tavęs iki šiol sutikusi, bet nuostabu, jog esi.  Bet kiek nusivylimų ir kartėlio slypi iliuzijose, supranta visi seni svajotojai.

Veidrodis lovūgalyje. Vasaros vėjas, plaikstantis lengvą šydą, o po juo- aš, gaubiama plonyčio balto šilko, besiglaudžianti prie languotų tavo marškinių. Silpnumas ir geismas. Iki tada viskas buvo sustingę. Ir nuo tada nenoriu prisiminti nieko.

Laiškai. Balti namai. Vynas. Kuo daugiau jo geriu, tuo daugiau žaizdų atsiveria. Ir viskas sukasi ratu. O laikas ir pakartotiniai seansai tik suteikia grėsmingumo, kurio originalusis epizodas neturėjo. Gal ir gerai, kad kai kurie dalykai pernelyg baisūs, jog suvoktum juos iš karto.

Bet saulė šviečia aukštai danguje, ir diena vėl bus graži. Visi medžiai išskleidę lapus, o dangus virš galvos ryškiai mėlynas.

Šiandien.

"...aš atmerkiu akis. Aš tirpstu. Į amžiną naktį..."
(Into The Wonder")


Pradžių pradžia. Tavo skonis ant mano lūpų. Ir sūrios ašaros.
Mintys apie T.T., kirbančios mano galvoj, kaip kirmėlės maitoje. Kančia, kuri šaiposi. Ir visos sentimentalios abejonės, vis giliau besiskverbiančios į ankštą mano realybę.
Tu ištraukei mane iš šešėlio. Pakėlei mane nuo žemės. Kur tu mane vedi?

Viskas, kas gražu ir gera- dešimt ilgų vėsių pirštų, uždengiančių akis. Ausį švelniai paliečiančios lūpos. Rankos, slystančios tarp sagų ir geismo.
Daugiau nebesiliesti prie praeities. Glausti skruostą prie barzda apžėlusio Tavo skruosto, kai tu šypsaisi, bet esi truputį liūdnas. Ir kiekvienas sapnas vis tikresnis už dulksną. Pažadėk pažadėti.

"Lėtai. Lėtai, lyg eičiau voratinkliu.

<...> Tai atsitiko vakare. Saulė, pakibusi žemai virš kalvų, metė be galo ilgus šešėlius. Ir pradėjo lyti, staiga, netikėtai. Burtai.
  Širdį jam užliejo nerimas, lyg gerkle gilyn nuslystantis degtinės gurkšnis... jis išprotėjo iškart... ne kaip tie, kurie išprotėja po truputį..." (A.Baricco)



Kaip aš sutikau D.
Lijo. Ant viso Kauno ir ant mūsų. Nuostabus garsas. Ta magija- šiltų rankų prisilietimai, tūkstančiai žodžių. Reikšmingų. Bereikšmių. Kasdienių sapnų koliažų. D. kvapo, sulig kiekvienu įkvėpimu, limpančio prie šnervių, prie gomurio. Ir tas jausmas dar tik beformė masė, prisiliečianti staigiu judesiu. Lyg sparnu.

Balzganoje apyaušrio šviesoje, lauke, vėjas sklaidantis rūką ir naktį nulijusio lietaus drėgmę. Čiulbantys paukščiai. Švelnumo metas. Niekas niekada taip įdėmiai nežiūrėjo į mane, kaip žiūri D.- be garso, be prieštaravimų. Sėdėti ir šnabždėtis, ryto šviesai plečiantis ant grindų.

-Mylėk mane, Mėja.- balsas, lyg negroto ir nederinto pianino. Jo plaukuota krūtinė ritmingai kilnojosi ir leidosi. Stipriai ir ramiai. Aplinkui- šviesa- švelni, rami kaip skystas gyvsidabris. Tada aš viską pamiršau. Kartu su pilku T.T. veidu, juk, iš tiesų, jis buvo seniai miręs ir palaidotas, visa kita- mano luošumas- nepagydoma atminties žaizda. Bet aš visa tai ištvėriau.


Įsipilti į taurę vyno. Atsisėsti D. ant kelių. Jis kvepia tik mano aromatu. Laiko mane savo glėbyje. Man ant pilvo ranka išlygina suknelės klostes.


Vienas vienintelis.

apie melą.

apie raudoną miglą.
apie tai, kaip viskas skendi joje.
apie apsemtas pėdas, kulkšnis, blauzdas, kelius.
apie paišiną ir nesveikuojančią rytmečio šviesos raudoną miglą.
apie sodrų dobiliukų kvapą.
apie judesį, vos nenutrauktą prieš jį atliekant.
apie stiklą- juodą ir žvilgantį, lyg lakuoto karsto paviršių.
apie visą pasaulio laiką.
apie D. žodžius, standų kūną, šiltas rankas palei mano pečius ir lūpas ant kaktos.
apie šedevro skonį, kuris manęs jau niekad nepaliks.
apie bejėgiškumą, lyg būčiau užversta skarabėjais.
apie bedugnes ir prarajas.
apie kritimo greitį, kuris kurtina.
apie gražią mergaitę gražioje dėžutėje.
apie graudų dėkingumą laikui, kuris viską vainikuoja.
apie svorių ir matų sistemą, kurią taip beviltiškai stengiuosi įteigti pasauliui.
apie pievas, kuriose teberuduoja pernykštė žolė.
apie pasenusį, pavargusį motinos veidą.
apie mano balsą, lyg sudaužyto daikto aidą.
apie bronzinę D. odą, susiliejusią su kitais veido bruožais.
apie sniego kristalėlį, tirpstantį ant D. akies tinklainės.
apie taurias manieras ir grimasas bei nuožmų drovumą.
apie verksmus, tylius ir ilgus, kai man būdavo visiškai neaišku, kaip galėčiau visu tuo tapti.



apie tai, kuo tapau.

Šedevro skonis

My brother, my hero.

Tai, kas aštuonerių metų vaikui įsiminė labiausiai- ašaros tėvo akyse. Tačiau tuokart tie visi skaudūs išgyvenimai man atrodė beprasmiški. Aš ir pati jaučiausi beprasmiškai. Bet visą laiką galvodavau apie tuos dalykus ir tos mintys guldavo sluoksniais kaip pusnys, tapdamos kliuviniais.



Lietus. Vėjo šuoras atplūstantis nuo pakrantės akmenų vasario mėnesį. D. apkabina iš nugaros. Didžiuliais delnais apglėbia krūtis. Rankos, kvepiančios skystuoju levandų muilu. Rankos, sunkios nuo raumenų ir turtingos patirties. Pro drėgnus drabužius jutau nuo D. sklindančia šilumą. Jo burna prigludo prie mano sprando odos.
"Kalbėk man meiles."- gyventi tuose žodžiuose. Žiūrėjau į jūrą ir man kažkas nutiko- apėmė begalinė ramybė, jausmas, kad viskas, kas visada lieka nepasiekiama, visuomet aišku ne iki galo, nujaučiama, bet neįmanoma, baigėsi. Šiurpas nubėgo nugara nuo tokios D. galios palikti viską praeityje.
Kai vien tvirti dalykai aplink, kurie užima tik jiems skirtą vietą, galima draugiškai žiūrėti į žmones, į daiktus ir žinoti, kad gyventi tikrai verta, kad laimė pasiekiama.
Kai plokštumas ir briaunas gali skirstyti į atramas ir naštas be vargo skirdama vienas nuo kitų ir kai kurių atsikratydama.
Kai nebereikia šauktis Dievo, kuris tūno kažkur pasislėpęs ir pasirodys tik Paskutinio Teismo dieną, nusidėjėlių teisti.
Kai D. nuostabus, lyg būtų iš saulės, jūros ir gero vyno, maloniai kvepiantis Gucci.
Sergėti D. džiaugsmą, sergėti jo sielvartą, pasilikti kiekvieno judesio žymę, klausytis, kaip plaka jo širdis- lyg nepaklusni mašina. Ir dar- man patinka jo rainelės.
Šitaip visai paprastai iš naujo atradau seniausias ir naiviausias žmonijos banalybes.


Tie namai sudegė iki pelenų. Aš žinau. Pati juos padegiau, ir tai- ne metafora. Nes aš priklausiau jiems ir jie buvo manyje visą laiką. Tai skleidėsi manyje lyg gėlė, kurios aromatas užnuodija viską. Ir man nepatiko tas jausmas.
Mama buvo viena namuose, kai lankiau ją paskutinį kartą. Ramiai suko ant piršto plaukų sruogą, lyg slystų paviršiais, lyg net nebandytų pasiekti savo esimo, lyg jai tai būtų nebepasiekiama, lyg aš būčiau motina, o ji- vaikas, lyg mintys raizgytųsi jos galvoje kaip spygliuota viela. Bet aš nepajutau jai užuojautos. Ji visus tuos metus buvo netikra. Visuomet ta pačia veido išraiška. Savo pačios tragedijos autorė ir aktorė. Gudrybė, kuria mėginama pabėgti nuo to, kas nepakenčiama.



Visa tai- ne iššūkis. Tai tiesiog mano orumo liudijimas.

Kalta.

Sunny days, take my tears away...!

Aš pati save susikūriau, numačiusi, kuo turėčiau būti.
Tereikėjo tik apsispręsti.
Išsirinkti.
Išdrįsti.
Pasilikti.
Pasilikti. Įkyriai žvelgti į akis. Reikalauti visko, kas priklauso man ir kas, galbūt, jau nebe. Stovėti pusnuogiams kambaryje, blankiai ryto šviesai semiant kulkšnis. Vėl rėkti, balsu, pilnu dienos baimių ir vienišų naktų. Riksmai, atsimušantys į langų stiklus ir priverčiantys ryto šviesą atsitraukti. Vėl įskaudinti žmogų, kuriam gyvenimas ir taip nudyrė odą. Kvepėti jūros druska ir graudžia rauda. Vėl nekęsti savęs. Įsivaizduoti save, gulinčią ant grindų kaip šiukšlių gniutulą, kuris subyrės ir pavirs į dulkes, vos tik kam prisilietus.
Kai tarp menčių įsirango šaltis, o panika atslenka iš už nugaros. Bet nelįsi juk gyva į žemę ir gyvenimas tęsiasi, juda nesustabdomas kaip švytuoklė.

-Ar žinai, kas aš esu?- surikau.
-Žinau,- atsakė D. tokiu balsu lyg tas žinojimas būtų jį varginęs savaičių savaites. Jo akys- su milijonais žaliai tviskančių dėmelių, sunerimusios, lyg lauktų rudens. Žodžiai išsirikiavo už kaktikaulio, bet ištarti jų nepajėgiau. Staigiu judesiu D. prisitraukė mane prie savęs, laikydamas už abiejų riešų. Siauri mano riešų apvalumai. Jo kūno šiluma, apgaubianti mane, lyg plūduriuočiau saulėje.

Paslaptis- atleisti už tai, kas neatleistina.

"Mylėti. Būti puse kažko vieno...

...laukti traukinio, bet nežinoti, ar jis gali nuvežti ten..."

Įsmukti jam į glėbį- įsisiausti į neužsegiotą jo paltą, galva priglusti prie jo krūtinės. Glostyti minkštą jo sprandą, iš lėto, mėgaujantis, lyg tai būtų aksomas. Lėtai. Nemačiomis. Melsvai žalios lyg emalio akys, su vyzdžiais, kurie kaip angliukai, riedantys į mane. Blakstienos, tamsios, užsirietusios iki pat skruostų.Jis nubraukia plaukus man nuo veido ir bučiuoja mane į nosį. Kažin kas mano viduje pravirko, bet aš nemačiau, kad dėl to verktų jis,- vadinasi, man nebereikia apgailėtinai ir įkyriai baimintis, vadinasi, galiu žiūrėti į D. tol, kol vaizdas nebebaugins, nors tamsios mintys, kaip įkapės, leidžiasi man ant galvos, kruopščiai pridengdamos, D. pasilieka su manimi. Balsas. Žemas. Gražus. Sakiniai, su daugybe žodžių, kurių reikšmės dar neišmokau, bet jau tapau apdairi- deduosi esanti subrendusi, bet paslapčia visuomet tykau aukso skarabėjaus ir laukiu, kad koks nors paukštis nutūptų man ant peties, prabiltų žmogaus balsu ir galiausiai atskleistų tą kodėl ir kaip.

 Visi kiti signalai ir ženklai tebėra aiškus. Tik pro tą barnių triukšmą, aš nebegirdžiu garso, tokio mielo širdžiai. Lyg pusiau mieguisti apgraibomis ieškotume vienas kito. Ir nebėra nieko, kas nebūtų tik pasikartojimai, nors kartais save vis dar regiu kaip L. pergalę.


Eilutės apie skausmą visada yra gražiausios. Gražesnės nei kiti žodžiai.