Guostis dėl BetTikTiek.

O. Kaip būtų puiku gyventi prie upės, kurion vakarais leistųsi raudona saulė, ir susisukę į languotas skaras, gertume kakavą verandoj, apaugusioj vijokliais. O žiemą galėtum išbėgti per sniegą. Arba paliktais išdavikiškais pėdsakais sekti tuos, kur išbėgo ir stovi pusnyje iki keliu laukdami. Išgalvoti kaip knygos. Dar ten būtų supuoklės ir šeštadieniniai išėjimai sėdint ant jų. Esu neįmanoma. Ir galvodavau kaip baisu būtų pasiklysti Paryžiaus metrapolitenuose ar- dar blogiau- numyžtuose Eliziejaus laukuose, o mes sėdim prie vieno stalo, būdamos milijardųtukstančiųšimtųsuknistų kilometrų atstumu viena nuo kitos. Naikinu. Griovimas irgi kūryba. (F.Nyčė) Nes visos mūzos prijaukinamos. Kad ne, patikėjau tik vieną kartą, kai skridau kreiva trajektorija per cigarečių dūmų pilną kambarį ir atsitrenkiau į geltoną šiukšlių dėžę, o galva suskambo kaip špizinis varpas. Noriu rūžavų zefyrų. Nes jei dėl manęs reikės verkti, tai ką veiksiu aš? Paskui per naktis meluojumeluojumeluoju, nes man užtenka savęs, o liepia 'Kvėpuok'. Kartais išeina. Bet aš nemoku. Susirangiusi lovoje žiuriu į žalią sieną. Kuriu 'neįtiketinus' planus, kad išsimaldaučiau žodžių. O man sako: ” Juodoji fėja, mylėk mane!'' Apsivemsiu.

Atklokit mane.

Bėgimas. Per daug apribojantis.

Mano pasauliai nebesipildo. Tik dūžta su kalėdiniais žaisliukais į smulkias šukes, kurios pjausto pėdas. Aš išverkiu valandas, dienas ir mėnesius, visas akimirkas ir saules. Mano ašaros virsta žvaigždėm. Nors neverta.
Ten, viršuje, susirangiusi ant palangės, geriu jazminų arbatą. Susivėlę, išsidraikę nakties mėlynumo juodi plaukai krenta ant siaurų mano petukų. Man sakė, kad aš kvepiu kaip neprinokę vyšnios. Ir primenu narkomanę su šokėjos instinktais.
Plonais plonais, ilgais ilgais pirštais naktį skambinau Mocarto partitūras. Kol pagerėjo. Tada atsilošiau ir rankomis apsivijau kelius. Ir taip sėdėjau iki paryčių. Ir dar truputį. Bet tai jau reiktų vadinti rytu. O aš dar spėjau pasapnuoti jo pirštus ant kruvinų klavišų.

Ironija. Absurdas. Realybe.

Paradoksas.

O aš labai pasiilgau mergaitės, kuri taip plonai pešioja antakius, nes jos akys- paukštiškai žalios, o žvilgsnis- kaip neregės.

MadOnna_-_Miles_Away.mp3

Emigravusi iš skausmo.

ir šiaip jau mėlyna mėlyna mėlyna. o sapnuoju jos vėsias rankas, užsispyrėliškai sučiauptas lūpas ir kruopščiai sušukuotus juodus plaukus. ir kaip sėdim rūkydamos priešais Laisvės alėjos šviestuvus. tada- rieškutės pilnos kraujo, o jos akys- nuostabos. bet tai čia tik sapnai, užtat realybė- kažkoks siurrealistinis košmaras. gerai tik, kad nors ir labai jau pamažu, bet ateina suvokimas, kad svajonių visai nebūtina įgyvendinti. net pačių brangiausių. nes mūsų laikas baigiasi sulig kiekvienu tyru/saldžiu/gašliu bučiniu. bet palaiminti suglumusieji, nes baimė skatina ieškoti. ir tada, kai viskas atrodo gerai, pasirodo kas nors, galintis viska sugriauti. ir nebijantis atsibusti mano sapnuose, kur tiek daug panikos. ir dažnai pagrįstos. nes esu pernelyg nuspėjama ir nuobodžiai patikima.
bet dar vieną puodelį kavos, kol dar neišėjau belsti į visus akmenis nuosavose dykumose. tuk tuk tuk. tas padrikas laikinumas darosi patrauklus. aš nežinau, ar gerai, bet man patinka. bet man gražu bučiuotis drugeliais. o juodai baltom dienom ant svetimo čiužinio, laukti skambučių iš vonios.
Juk nebūtina taikytis prie naujos tvarkos,- tiesiog būti 'mažyte jo mieliausia'.
Prieš tai idiotiški poelgiai, po kurių atradom tai, nuo ko turėjom pradėti. tik gal aš myliu per daug. ir atsiranda žmonės. o vyrai palieka žmonas. su vaikais.

/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\/\

Aš nežinau, ar gerai.

Tuščia, nes nieko ir kiti keiksmai.

Aš geriu apelsinų sultis. juk negaliu visą gyvenimą verkti. nė viena negali.

Šaltomis ugnelėmis pakyla į dangų kvailos sms žinutės. tai buvo viskas, ką gavau šį rudenį, kuris turėjo būti mūsų. tiesą sakant, juk čia aš nenorėjau mylėti. visai visai. todėl privalau jausti kaip jis. tiksliau- nejausti nieko. bet visada kas nors yra, net kai nieko. ir jis ieškos manęs, nes jam jau reikia mano kraujo, kuris kaip ledas. tik jis dar nežino, kad mano venose- nuodai. bet atgimusi aš būsiu gera. todėl dabar- Mano Skausme, Tu laisvas! o. bet. tačiau. kaip gyventi žinant, kad ant nugaros kita moteris galbūt raudonu lūpdažiu nupaišiusi taikinį kulkoms?

Todėl prakeikiu tave, Ridai, kad taptum vėju.

Kas vis dar nori mylėti?

Tai galėtum pavadinti 'sudie'/
Paskutinę mūsų naktį mes važiuojam ratais ratais ratais. Jis bučiuoja švelniai mane visą, paskui klosto ištisą naktį prabusdamas, o aš tik norėčiau, kad jis mane apkabintų ir nė nenutuokiu, kad pabaiga jau taip arti. Bet ar buvo ta pradžia? Tie iliuzijų uostai ir plakančios širdys? Bent vienas pažadas, laikantis jį ir įpareigojantis mane?
Minčių vingiai platūs kaip Paryžiaus metrapolitenai. Nes šiukšlės neverkia, o tai, kas nereikalinga, žmonės į šiukšlyną išmeta kasdien. Todėl aš bandau negalvoti apie visas tas trapias akimirkas, kurias išgyvenau su juo. Ir man trūksta to jausmo, kai rodosi- visas pasaulis manyje. Bet dabar aš pranašesnė už visus, kurie jaučia, nes tai- ne meilė, tai- ambicijos.
O šiąnakt viskas skamba ir visi šoka, ir viskas baigta. O Dieve! Mano plaukai kvepia cigarečių dūmais. Aš geriu vieną viskio stiklą po kito.
Daugiau jokių bandymų. Neturėsiu jo kiek pastangų bedėčiau, kad ir kaip norėčiau. Pirmą kartą beginklė stoviu prie neįveikiamų užkardų. Pirmą kartą niekas nepriklauso nuo manęs. Gal todėl, kad nieko tikro nėra. O jei kas nors iš tikrųjų egzistuoja- aptikti bus labai sunku.

Prašau, paimkite mane į Prancūziją!

<...> ir kitu reikalų citadelėje.

Tada tyla skamba kaip visos priežastys dėl iškylančių klausimų, o visi žodžiai- kaip lopšinės. O manopalangės nukrautos kičiniais gintariniais gyvenimo medeliais. Argi tai gyvenimas? Jūs tikriausiai juokaujate.
Sėdžiu prišnerkštoje svetimoje lovoje sena bohemiška lotoso poza. Aš tikiuosi, jis gers mano kraują, kol pasprings, //o.kaip aš to noriu// bet dabar mano stabdžiai cypia kaip ketaus fleitos la. Visi šitu dviejų pastarųjų dienų įspūdžiai- kaip žmogaus, kuris tiesiog nori būti normalus, košmaro superversija.
7 puodeliai nuostabios capuccino kavos per 11 valandų nepadeda nuryti to gumulo. Tai ne ašaros. Tai baimė, tik, kad baisai juokinga, nes meilė ir šlovė pirmą kartą lenktyniauja manyje.

jo!jo!taip!taip!taip!

nes visi keisti žmonės, kuriuos pažįstu, yra šitame prakeiktame filme. O aš stipri, kaip žaislinis tankas. Man skambinti varpeliais, giedoti, šokti ekstaziškai, kraustytis iš proto? Bet juk tai aš- Mėėėjaaa. Ir viskas pernelyg tikra.

ir ne tokio horizonto tikėjausi varganai kopdama į stebėjimo bokšteli.

Nouvelle Vague- Bella Lugosi's dead.mp3

Trinkt kt kt kt/ o. bet. tačiau.

Norėčiau rašyti apie savo liūdesius, ilgesius, skausmus ir. Bet manau, kad. /dar vienas puodelis nuostabios kavos/ o man dar klaikiai baisu, kad neištversiu tiek laimės ir subliukšiu kaip tas rožinis balionas pievelėje prie degalinės, kurį mačiau vakar.
Tik jausiuosi geriau, jei jis liks. Nes jo bučiniai- melioniniai. Todėl elgiuosi truputį lengvabūdiškai. Todėl lyginu save su tom, kurių antakiai- labai plonai pešioti ir avietiniu blizgesiu pateptos lūpos. Nes jis mato mane kitokia. Todėl iš visko, kuo aš buvau, virstu vandeniu. Ir mokausi šokti su upėmis. Neskęsdama. Net nesušlapdama. Ir neišliejau dar nė vienos ašaros. O tai keista. Net man. Ir apima jausmas, kad leidžiasi dangus. Arba pasaulis kyla.
Bet aš tokia netobula. Ir plastikas lieka plastiku. Tai kas, kad kvepiančiu praba.

Todėl padedu taurę su mylimiausiu vynu į vietą. Kad nesudužtu. Kad vėl nesusipjaustyčiau.

Ruduo paliekantis. Arba tai, kas neatsitinka.

Nes dabar jau tampa nebesvarbu, ką kalbėti, nes mane išlaisvinti gali tik tyla. Nes aš labai šalta ir abejinga nes jis nori mane tokią matyti. Nes aš paniškai bijau šitos rolės. Nes gyvenimas komedijos žanro filmuose skaudina, nes venų rodymas tik patvirtina, kad yra daug daugiau būdų ir kur kas paprastesnių sugriauti sau gyvenimą, nei kad mano suaugę.
Nes netoli botanikos sodo sėdime ant kažkokių užkaltų pusrūsių. Prieš akis- vanduo. Jis šildo
mano rankas savo delnuose. Nes šneku paikystes, visi juokiasi. Nes man nei linksma, nei šilta. Nes aš tik galvoju, kad mano kraujas galėtų būti geltonas. Nes man patinka spalvos. Nes dar skamba dainos apie blyškius veidus, juokingus pavojus ir žmonas grįžtančias su vaikais.
Nes labai nebenoriu klausytis viso to mėšlo apie turtingas širdis, žvirblius ir jaučius. Nes bijau pamiršti savo praeitį ir tapti vienu iš čia esančiųjų, kurie neturi nei veidų, nei vardų. Tik etiketes su ketvirta ir septinta abėcelės raidėmis.

Nes tik sėdėti susikibus už rankų ir gerti raudona “Beauvillon” yra grakštu. Ir negalvoti apie savo nuogumą, nuo kurio taip pavargstu. Nes man patinka stovėti užsispyrėliškai šituose
akligatviuose ir laukti, kol sienos atsivers. Nes patinka vietoj bučinio gauti gabalėli šokolado, o taip saugiau.

Nes žmonės daro viską, kad būtų bjauru.

Courtney_Saunders_-_Promise_Me.mp3

Norėdama arba- "Minutės kaip amžinybės"

09- 24 Ir aš turiu tūkstančius kvailų minčių, paslėptų piniginėje, degtukų dėžutėse, stalčiuose tarp apatinių, dienoraščiuose, tyloje, kai laukiu nesulaukdama. O gal nelaukiu? Gal vėluoju į savo kvailas banalias ir todėl universalias istorijas?
Svoris netrukdo keliauti. Taip greičiau atskiri grūdus nuo pelų. Bet silpnaregė. Aš silpnaregė. Aš nematau daiktų iš tolo. Ir viską pernelyg sureikšminu. Nes nejaučiu nei svorio, nei temperatūros svyravimų. Todėl prisirišu prie žmonių, kurių tikslas yra mane ignoruoti.

09- 26 O kai labiausiai nieko nesitikiu, sutinku ką nors, ko esu neverta (bet norėčiau). Ir sėdžiu priešais žodžio neištardama. Norėdama atsiriboti nuo visų šiame laike ir mieste, kurio visos gatvės klaidina; norėdama kad va šitaip, aha, būtent taip, palaikytų mane už rankos dar truputį. Na, dar truputėli. Norėdama labiau girdėti pauzes tarp žodžių, nei pačius žodžius, nes žodžiuose- tik tiesa. Labai nereikalinga ir nereikšminga. Norėdama, kad mane tik apkabintų, nes tada jau žinočiau, ar šitas krištolas dūžta ir pjausto rankas, o gal galiu į jį įsikibti? Norėdama išmesti telefoną pro važiuojančios mašinos langą, nes neturiu jau pateisinimų tam, kuriam užtenka karto per savaitę, o kitas 6 dienas esu priversta gulėti veidu į žemę ir mirti, kad vėl prisikelčiau septintąją.
Bet tik sėdžiu. Nes vis dar bijau ilgesio, todėl leidžiu visiems mane palikti; todėl nuryju ašaras ir šypsausi. Norėdama būti sentimentalesnė ir lengviau prienama, kad žodžiai laisvintų, o ne kalintų; kad pasibaigtų vis tie marionečių žaidimai, kurių niekaip neįstengiu nutraukti; kad visi žmonės, kurių neprisileidau bijodama savęs, grįžtu, ir kad mane laikytų.
Kad kas nors mane laikytų.
Nes šitos bedugnės- užmuša.

Maria_Mena_Miss_You_Love.mp3

Penktadieninės kavos.

kartais gyvenu sausainių dėžutėse, kartais- tarp saldainių popierėliu. Mintu tik meduoliais ir šokoladu. Todėl labai saldžiai miegu. Arba gal dėl didelėmis dozėmis dorojamo vyno. Tada pabundu vidurnakčiais dūsdama. Liečiu šalia gulintį svetimą kūną, kuris mane apkabina ir bučiuoja daug daug daug kartų į kaktą, kol užmiegu aštriais nagais įsikibusi į šaltu prakaitu išpiltą jo nugarą. Nes ir jis bijo. Gal net labiau. Juk tai ne amžina. O aš neprijaukinama. Labai viena.

Tada ateina kita diena. O kartais atsirandu tik, kai geriam pektadieninę kavą. Tada pasibaigia dangus. Ir jis krenta krenta krenta į kažkokias laiko ir vietos skyles. Aš nusikerpu plaukus. Vaidinu gyvenimą.

Norėčiau pasakyti, kad “Man gana, gana, gana”, bet man patinka tie prisilietimai, nes po jų- jau viskas pateisinama ir garantuotai suprasta.

Laukimo troleibusai arba neskaudėk.

Aš tikrai darausi panaši į suaugusį žmogų. Paprastą, nuobodų ir tuščią, kuris grįžta naktį pusę antros, nusiprausia vonioj, apsivelka pižamą. Baisus sapnas, kuriame gyvenimas- tik begalinė laiko juostos kilpa. Geru ir dar geresnių pasaulis, iš kurio norėčiau iššokti tiesiai į sidabrinį visatos Proto rūką. Kol neišvengiamas oficialusis mėšlas dar nesukietino mano didžiųjų smegenų žievės, kol dar galiu matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nes kiti gyvena palikti tik su miglota istorine jo versija. Čia smegenys tampa stabdančiu vožtuvu.

Žilais voratinkliais susirakins akių vokai. Ir tik rankomis galėsiu matyti daiktus. Susiaurės žodynas- imsiu kalbėti vien daiktavardžiais. Galbūt girdėsiu garsus, bet smegenys nebekreips dėmesio į turinį- numirsiu net nepradėjusi gyventi. Su monetomis ant akių. Užversta Mėnulio akmens antkapiu.

ir liks tik amžinas desperatiškas galvojimas.

<<<<<<<>>>>>>>
<<<<<<<>>>>>>>

Žydėti agava.

Atsibudus iš ryto, pasirąžyciau saldžiai. bet tik žiūriu į vienišą rankšluostį balkone ir noriu didelio puodelio baltos kavos. Nes jau ruduo. Nors oras dar neišpasakytai vaiskus. Žinau, kad tuoj prasidės tai. Kad vėl kažkaip reikės išsaugoti tą vaiką manyje tam, kad neišsikraustyčiau iš proto. Su savo baimėm, netiesom, baigtinumais ir sielų skambesiais, kurių ne taip jau daug ir likę. Pasivogti mintį ir pasislėpti paveiksle. Arba dar geriau- užsispęsti. Kaip vandeniui kiauroje valtyje.
O mintys svaigina. Tik akys kaip neregės, ir tik agavos ir karamelės. Ir dar kažkokie garsų grumstai.

Noriu atsikratyti savo nerimtumo, savo istorijos- savo svorio; visų tų kvailysčių, už kurias niekada nereikėjo atsakyti, nes dariau tik tai, ką mačiau darant. Negatyvai turi būti pradanginti. Bet ruduo. O paskui vėl norėsiu, kad tie jausmai, kurie dingo- išskrido kaip skrybėlės per langus, kad jie grįžtų. Prisiminimais.
O dabar- tik marionečių žaidimas.
Bet man kasdien kažkas nutinka. Ir aš atsitiktinai sutinku daugybę niekšų, gražuolių, žiurkių.
Ir aš jau turiu naują toną, kitokį balsą, kitą dvasią ir naują formą. Bet dabar- visos spalvos bus tik nukritusių lapų, o mano pasaulis… na, manau tiesios linijos šalininkai pavadintų tai betvarke.

(Ne)nuobodus kasdienybės ritmas.

Lopinėlis po lopinėlio. bučinys po bučinio. ir vaikščiojam basi po rasotą žolę, pilną gelsvų beržo lapelių. Šnekame stebuklinga tylos kalba, nes jau viską vienas kitam pasakėm labai seniai.
Milijonai spalvų mintyse. O mintys kur? Ir elgiamės truputį neatsakingai, atleisdami vienas kitam tą pilkumą, lyg vėl būtume artimi.
O iš tikrųjų- |juoda|balta| ir jis vėl tampa priežastimi kvėpuoti, mažulyčiu džiaugsmu mano suknisto gyvenimo.
Ir manau, tampu stipresnė nuo kiekvienos neteisingos, bet saldžios minties, ir niekada nebuvau netekusi proto. Tik kiti įspūdžiai, galbūt ryškesni, užgožė tas cukrines gatves, kuriomis vaikščiojom.
Ir aš tikrai priklausau jam. Bet tik šią akimirką. Nes jo buvimas šalia daro mane silpną.
Dar klausomės kvailų dainelių džiazo tema, o aš norėčiau, kad vis dar būtų vasara.

O dinozaurai išskrenda pro langus.

Jis turėtu būti kaip upė. arba ne. geriau kaip paukštis, medis ar kas nors, kas turi širdi. kad plaktų, kad skambėtu, kad girdėčiau.
Nusirenk suknelę. Nusirenk. Suknelę nusirenk. O žaizdos plūsta krauju. Nes jau nesvarbu. Tik spalvotas nebylus televizoriaus ekranas susimokęs su Patti Smith. Iš lūpų išskaitau “Free money“. O taip ir jaučiuos- pražiopsanti viską, kas manęs laukia. Ir vis dairaus per petį į sodriai raudonas ir gašlias jos lūpas.
Ryte užeina noras nusiskusti galvą plikai ir išmokti visas Agnės (kas-ji-tokia) frazes. Iki vakaro noras praeina, užtat prasideda spektaklis. Ir springstu savo krauju žinodama, kad jam nerūpi, o dar yra ji. O aš velniškai noriu šnabždėti. Bet susilaikau. Tik kosčioju, nes staiga prisimenu valtis. Kaip daužėsi į jas irklai. Prisimenu viską labai aiškiai. Tik neįstengiu prisiminti, ar ten buvau aš.
Balsai supasi karuselėse, o ČIA medetkos ir jurginai. Ir skausmas. Abipusis.

Paris je t’aime!

Paskutinę naktį mes rūkome vieną po kitos pigias mėtines cigaretes, geriame balintą kavą ir konjaką “Chateau de Beaulon“.Rėjus su pertrūkiais tarp gurkštelėjimų, brazgina gitara “Everybody hurt's“.
Mes pasakojame medžių istorijas ir paslaptis. Spėliojame, kas yra paukščiai ir kas už dangaus. Tyjos megztinis iš raudonų siūlų alpiai kvepia jazminais. O vasara jau irgi baigiasi. Seniai išbarstė žemuoges po šiltus delnus. Ir man čia tuoj tuoj viskas baigsis.
Vėl traukinių stotys. Lagaminai. Laukimas. Pro purviną langą žiuriu, kaip Paryžius mane palieka. Kaip cukrinės gatvės, cukriniai lietūs, cukrinis dangus, cukrinė upė plaukia pro šalį. Ciklų cikliukai viduje, nes skausmas yra skausmas, kaip jį bepavadinsi.

///


Įžengiu į butą, kur viskas savo vietose. Virtuvėje prie stalo suvalgau skrebutį. Jau tris valandas esu savo ankstesniame gyvenime, kuris, iš tiesų, nėra nei labai geras, nei visai blogas. Jis pilkas.
Kaip kraujas, kaip medus tas jausmas būti jaunai ir gyventi čia- Kaune, kur manęs geidžia, už mane moka, man įgrįsta, manęs nesupranta.
Norėčiau paspartinti šitą filmą, bet riba tarp “myliu” ir “nekenčiu” seniai išsitrynusi. Todėl gyvensiu kaip visi. Ir augsiu.



*tik šiaip mergiotė.

Aš skraidantis žmogus.

Visi tie dangūs vienodi, kai apsilenki tiesiog traukinių stotyse ar oro uostuose. Nes nepakeli akių nuo grindinio, nes debesys visur tokie pat. Protingi žmonės sako, kad tie patys persekioja visą gyvenimą.
Tie patys debesys. Ta pati žemė, kurią aš palikau, o tu grįžai. Ir nepasigedai manęs, nes neieškojai. O man užtektų vieno tavo žodžio, kad ta meilė manęs nebenuodytų. Aš tik norėčiau dar labiau, nei žinau dabar, žinoti iki nepakeliamo skausmo, kad nebeturėčiau jokios vilties. Ir galėčiau pradėti kęsti skausmą, ir ištverti viską iki galo. Be jokio atlygio.
O tu tiesiog palieki mane dykvietėje, skirdamas laiko apmąstymams. Bet mano vaizduotė jau nusėdusi ir fantazija ištrinta. Nebenoriu, kad mane kankintum. Tiesiog leisk man numirti, kad pagaliau prisikelčiau gyvenimui. Nes pernelyg tave sutaurinu ir mano meilė nuodyja mane.
Paleisk mane, nes aš pavargau nuo visų tų galimybių tave turėti. Ir visos jos netikros.
Bet tu vis dar esi.

Išdeginote man akis mėlynu dangumi.

Mes sėdime prie didelio apvalaus stalo su angelų raižiniais. Žaidžiame domino. Keistoj darnoj pasaulis plaukia i vieną akį.Girdisi brazginamos gitaros ir nepazįstamų žodžių nuotrupos. Patekau čia žinodama tik haliucinacijos pradžią. Tas pats pankas. Denis. Ir dvidešimtmetė mergytė. Graži raudonplaukė, dirbanti kažkokiame hipių savaitraštyje. Dar aš. bet svajonių taifūnas taika ramiame verpetuojančio centrifugos skysčio pakrašty ir pasaulio kiaurymė. Nes nebesuskaičiuojam tobulų baltų linijų, kad bent akimirką pasaulis atrodytų nuostabus.

Jos veidas kaip groteskiška dėmėta kaukė. Paskui ji klausia: “Beautiful girl, won't you be my inspiration?” ir žodžiai pasuka visom kryptim vienu metu kaip perregima plastmasė. O skrandyje įkalinti spagečiai paniškai plazda. Nes ji taip švelniai bučiuoja. Pirmiausia garsas, tada spalva, tada stereoskopija, tada “seni judantys paveikslai” tampa realybe. Bet ji tik paprasčiausia mergina. Paskutinė spalva ir aš spazmiškai krūpteliu. Visiška beprotybė.

…

Denis stovi sustingęs kaip užhipnotizuotas triušis. Priblokštas ir apstulbintas.

…

Upė spardosi prieblandoje. Cukrinis lietus. Cikados cirpia. Mirštu po meilės žiedlapiais. Paskui jaučiu miegant jį šalia, užuodžiu šlapius jo plaukus. Tvyro tobula tyla. Paskui šviesa užlieja oranžinį blausumą, ir dienos kaštis įšliaužia ir kyla kūno kvapu, skleisdamas skrydžio aromatą.

“Bonjour, Mėj”,- sako jis juokingu vaikišku balseliu, kuriuo, manau ketina kalbėti beveik visada. Apgailėtina. Įkalčiai visur, ypač kava į lovą. Ir aš stengiuosi tikėti visu tuo šlamštu, kurį skelbiu, kurį murmu visą kelią iki katedros,- kad tokios naktys- aristokratų sportas. O kad pagautum Mėja, reikia šmėkliškos širdies, arba būti normaliausia nenormalia mergina, kurią aš kada pažinojau.

Mane pasitinka chromuoti lifto durų atspindžiai. Aš gyvenu mažame butuke su akmeninėmis grindimis ir krištoliniu sietynu. Langus čia dengia ugnimis besispaudantys auksiniai drakonai ant melsvu roletų. Kambario centre- baltas “Paris Gaveau”. tokio pat baltumo spinta, kurioje tarp galbūt teatrinio šlamšto, aptikau mandalą su karoliukais ir visokių indėniškų galvos juostų. Stengiuosi prilaikyti tvarką, bet dabartinė fantazija reikalauja nemažų laiko resursų. Todėl čia betvarkė. Ir, dievaži, jei bučiau faras ir ateičiau daryti kratos, nežinočiau nuo ko pradėti. Bet klausant nefonalios kiniškos muzikos, valandos čia eina kaip slidus aksomas.

…ir aš imu norėti čia pasilikti…

Sveiki atvykę i mano pasaulį. Jis negražus.

Kai geriu savo mėgstamiausią capuccino savo mėgstamiausiame Paryžiuje, o į mano kojas spokso simpatiškas vaikinas su pankiška šukuosena ir nusmukusiais džinsais. Mirkteli man. Išsisiepiu. Susigalvoju naują vardą ir susikuriu naują istoriją. Naują gyvenimą žmonėms laukiantiems traukinio ir aikčiojantiems iš nuostabos. Nes na, taip. Aš mėgstu būti nelamingiausia. <...> O vakarais, kai jau beveik tylu, man patinka nieko neveikti. Netgi čia- Paryžiuje.
Patinka labai plačiai atsimerkti ir tiesiog dalyvauti akimirkoje. Lėtai užmerkti akis ir dar lėčiau atsimerkti, įsivaizduojant, kad vienas mano mirksnis sukelia cunamį jo Osle…

:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::
“Gal nori miegoti pas mane”,- beveik droviai klausia jis.
:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Nes aušros spindulys prasiskverbia pro plyšį tarp dviejų geltonų užuolaidų ir šoka ant ilgų panko blakstienų.
Ta naktis, kurios kvapą išsinešu, buvo tiesiog grimzdimas į laiko deformacijas. Nes. Aš galėjau jį įsivaizduoti savo istorijoje. Savo filmo istorijoje, kuri davė pradžią jo veiksmų užuominai.
Pabaiga buvo ten, kai mano pankas pamiršo, kad yra tik žiūrovas ir tapo veiksmo dalimi. O gal tiesiog pats įtrauke mane į srautą. Juk jei elgiesi įžūliai- niekada nebus pastebėta, kad tai tu.



Paskui suvalgiau neriebų morkų pyragą su neriebiu obuoliu kremu. Žinau, kad kai ateis naktis, pasidarys iš tiesų keista. Bet vistiek, kaip egzotiškas parazitas plačiom akim gersiu šviesą nuo elektrinių “Coca- cola” iškabu ir mirksėsiu.
Nes jis nenori patekti į tą rojų už kadro.

Juodasis Lietus arba “O man nerūpi, nes aš nebijau”

Kai perku karameles “Dalojo” cukrainėje- ranka ant peties ir staigus bučinys į skruostą. Daugiau niekas taip nesisveikina. Ir kaip nesupratau, kad ateina link manęs. Nes niekas daugiau taip nevelka kojų ir nešššliurina laiptais. Vilki drobines pieno spalvos kelnes ir violetinius šilkinius marškinius. Savimeilę paglosto mano dovanotas gėlėtas šalikėlis ant kaklo. O su tuo auskaru lūpoj, turbūt jaučiasi itin madingas ir gražus. Bet su manim jis visada kitoks, nei su tais, su kuriais net sveikinasi lyg darytų milžinišką paslaugą. Aš jį vadinu Juoduoju Lietumi, nes tiesa sakant, vardo jis ir neturi. Tik pavardę.
Mes einam tada- nesvarbu kur, nes jis įsikimba man į parankę ir net sulinkęs pasakoja gandus apie bendrus pažįstamus, kurių aš nebepažįstu. Vaišinasi mano karamelėm, kas priverčia mano antakius klausiamai pakilti.
Tiesą sakant, nelabai mėgstu šį žmogėną. Bet jį visada labai malonu sutikti, nes jis elgiasi kaip draugas.
Paskui dar geriam kavą tokioj jaukioj vietoj, kur didelis sietynas palubėj prie baro ir rožinės kėdės. Jis ašžinaukąjimėgsta tonu užsako man didelį cappuccino ir juodos kavos sau. Pasakoja man apie savo dabartinį “mažulį”, kuris manęs nemėgsta. Turbūt todėl, kad laikau jį Juodojo Lietaus kale. Che. Ir aš kartais būnu arogantiška.
Su paskutiniu kavos šlakeliu jis pastebi, kad baigėsi karamelės. Teisingai- mano karamelės. Ir na, tai atrodo iš tiesų juokinga mums abiems, nes taip ir yra.
Ir nors muistausi ir linkiu: “Į sveikatą“, jis tempia mane atgal cukrainėn. Tik dabar perkam triufelius, nes net jis žino, kad negaliu jiems atsispirti.
Iki kol sutemsta sėdim ant suoliuko ir aptarinėjam praeivius. Tampam begėdžiais harmonijos drumstėjais. Net išdrįstu padėti jam galvą ant kelių. Jis glosto man plaukus. Sako, kad aš kaip iš nespalvotos fotografijos. O aš- kad norėčiau iš ten būti. Ir tik sutemus išdrįstu jam prisipažinti, kad esu nelaiminga.

Tik atrakinus buto duris, prisimenu, kad neturiu jo numerio.
Bet turbūt ir nereikia. Visada žinau, kur jį rasti.

Bet juk nekenčiu jo. Dievinamai.

Išėjusi. Ir nežinanti, kur namai.

“Šitas pasaulis tam, kad gyventum jame kiekvieną dieną, o tu esi angelas“,- kažkada sakė jis. Galbūt. Bet dabar jis ir taip nelaimingas. O aš nieko nesugebėsiu mylėti labiau už jį. Net jos. Net jos. Tokios. Tirpstančios ir filigraniškos. Tokios nežemiškos. Tokios, kokios niekada nepažinojau. Ir- O DIEVE!- pažinti nenorėjau. Ir todėl bijau. Ne jos. O jausmo, kai persiverčia viduriai ir pasijunti bekrentąs šviesmečių greičiu. Ir skausmo. Irgi bijau.

Nes.

Nes aš jau ne aš. Auštant buvau prie upės. Šlep šlep. Šlepsėjo per purvyną batai. Nes aš jau nebe aš, todėl man gelia nuo įtampos akis. Nes aš turiu 12 akių ir 365 ašaras. Nes gyvybė nebesikaupia, nes teka. Kaip pienas iš butelio.

Judo bučinys prie šviesoforo.

Jolantai.

O Tu nemiegok visą naktį. Gerk kavą ir skaityk savo atsineštą knygutę. Nerupėk niekam. Bet iš tikrųjų, man Tavęs gaila. Ašarų gumulas gerklėj, žiūrint Tau į akis. Ir vengiu. Nes aš mirusi. Ir nemoku mylėti. Nes nenoriu.
Tik ne dabar.
Tik ne Tave.
Ir jau nebebus kino po atviru dangum, nes tu labai graži, o tavo debesai- mano telefone.

Mane pamirsti bus lengva.
Aš veidu į žemę.
Lelijos.

ir Ralfas.

Nes laikas kantrus.

Ryčkai.

Nes laikas kantrus ten, kur mes saldžių sutemų neono dulkėse
netilpę į kadrą stypsom palei startinę liniją, norėję daryti viską, ką
pasaulis mums buvo uždraudęs.
Nes laikas kantrus ir paukščiams atsidaro durys danguje, o mes
baltoje saulėje, karštyje ir dulkėse, išnirę iš upės. Ir kiekviena Tavo
daina- garso takelis kiekvienai myliai mūsų filmo, kad prasibrovę
tarpais tarp eilių tamsioje kino teatro salėje ir apsupti
besidriekiančių šešėlių ir polisandro medienos, išgristume plakant.
Nes laikas kantrus, todėl- kas 25 sekundės- antausis. O Tu
sapnuosi, kad einu melsvų aguonų prisiskynusi per ražienų pievą. O Tu-
aukštas kaip dangus, kaip skausmas. Ir gilus kaip žaizdos. Paukščiai-
negyvom akim. Ir žemė skleidžia salsvą aromatą- kaip mirę gėlės ar
saulėlydis. Ar lova po bemiegės nakties.
Nes laikas kantrus, o aš juk niekada nežinojau kaip Tave
šaukti. Todel išsigąstu savo balso atsiliepusi į skambutį, ar Tau
sujudėjus tuose veidrodžiuose, iš kurių negrįžtama.
Minutė su puse. Tiek laiko pakako, kad tiesa išsinertų iš žodžiu, o
pasaulis nepriklausytų nuo vienos mergaitės vizijų, nors laikas ir
kantrus.

Tai gal malonėtum, prašau, pasakyti, kaip man prisiversti gyventi be Tavęs?

Nežino. Ji nežino. Rašys laiškus.

O aš? kvaila. kvaila, kvaila, kvaila, visai kvailutė. nes jai tai nieko nereiškia, o aš jau turbūt imu mylėti.
O mylėti tai ji visai nenori, nes tik būti reikalinga, ir kad ilgėtųsi, jei išvažiuos. O aš tokia kvaila.

Paaiškinimas nereikalingas- kaltinimas akivaizdus.

Beprasmiška slėpti skausmą: jis sėlins žeme palei tavo kojas, sklis vandeniu, kurį gersi, ir apnuodys tau kraują. Apnuodys orą, kuriuo kvėpuoji, ir net pati negalėsi paaiškinti, kodėl tau taip bloga.
Žaizdos užgyja, bet palieka randai, kurie maudžia keičiantis orams ir taip primena apie save.