Esi šilti bučiniai ant mano šlaunų. Visi atodūsiai ir gilūs kvėptelėjimai. Rasa ant raudonų vynuogių kekių. Paskutinės dienos iki lapkričio ir visos visos po jo. Esi taškas, į kurį įremiu akis, kai ryju ašaras. Esi mano praeitis- storu sluoksniu nugulusi baldus, įsismelkusi į užuolaidas ir žmones. Esi kulka. Šuvis. Mirtinas.
Esi.
Nebeskauda. Viskas su laiku. Tik ar visas gyvenimas taip ir praeis be tavęs?
Bet dabar čia- lyg ant drobės gulantys potėpiai- naujo gyvenimo štrichai, nupūsti žvarbaus panemunių vėjo liepsnoja skruostai.
Bet sielvartas. Ar įmanoma į jį įsijausti iki galo? Ar jis taip vadinamas dėl to, kad galėtum išsilaikyti nepalūžęs?