Pažadas. Arba gramas kreko.

Duoti sau teisę, būti tokiu kaip jis. Visą šitą laiką. Visą visą laiką jausti ramų, bet sunkiai tramdomą pyktį, nes nebuvau reikalinga jam kiekvieną dieną. Užtenka pažiūrėti į jo išraišką. Kūno judesius. Nulenktą sprandą.
Sukalti kaip vinis į karstą visas blogas mintis į T.T. galvą. Apraizgyti tomis mintimis visus jo smegenų vingius, persmelkti kiekvieną kvėptelėjimą ir ketinimą. Išspausti jam ašaras. Surinkti žodžius ir išvėpti tą metalinį smaigą tiek metų draskiusį mane iš vidaus.
Tada išsinešdinti iš ten, pasiimant drauge visą savo panieką ir skausmą.

















Ar jis žinojo visą laiką, kad aš pasiversiu kažkuo kitu?

Bluebird.

there's a bluebird in my heart that

wants to get out

but I'm too tough for him,

I say, stay in there, I'm not going

to let anybody see

you.

there's a bluebird in my heart that

wants to get out

but I pour whiskey on him and inhale

cigarette smoke

and the ****s and the bartenders

and the grocery clerks

never know that

he's

in there.

Tai buvo taip žvėriškai gražu, kaip išprotėjęs upės tekėjimas. Ta meilė, ta saulė, baltas smėlis, ledinio vyno sklidinos taurės, drėgni bučiniai ant viso mano kūno, tupiantys nepakeliamu švelnumu, ta gyvuliška aistra ir T.T., ignoruojantis viso pasaulio tvarką, bet kokius standartus ir geras manieras. Neatsargus, per daug rūkantis ir piktnaudžiaujantis alkoholiu ir pinigais, svaiginančiai kvepiantis Davidoff. Buvau laiminga tam glėbyje.
Bet.
Vieną dieną tai virto nepakeliamu tvaiku. Taip dvokia nusivylimas ir kartėlis, liūdesys, skausmas ir neišsipildžiusios svajonės.
Vangstausi tų prisiminimų, tarsi šita istorija galėtų viską užnuodyti ir sunaikinti, nes G. atėjęs ne iš šitų užrašų ir dar nenutuokia, kas čia parašyta.

Istorija, sukurta iš neturėjimo. Iš sūrių ašarų. Iš nesugrįžtamos netekties. Tuščio spindesio. Iš noro atgauti ne ką kitą, o tik save. Ar bent dalį savo esimo. Nežmoniška kaina. Beatodairiškai aukojant.

Bū, vaikeli mano. Esi saulėtoji kulkos, lekiančios į mane, pusė. Į mano galvą. Į mano širdį. Į visko centrų centrą. 

Šauk.

Nuodas.

Jis atėjo vėl, bet aš nebekritau jam po kojom.
Žmogus, užimantis didžiąją dalį mano liūdnos istorijos. Vadinu meile, vadinu skausmu, vadinu grožiu mano venų. Likimu, kuriam pasiuvau širdį. Iš kavos tirščių, rytinio laikraščio skiaučių, laiškų, knygų rausvais kolenkoro viršeliais, nukramtų lūpų ir tūkstančio nežinau. Dalykų, kuriuos moteris privalo žinoti.


Tęsti žaidimą. Ir būti visu tuo, kuo nebuvau. Jo akyse.
Mylėti.
Mylėti.
Nebejausti mane taip smarkiai ėdusios neapykantos.
Suprasti, kokie nereikšmingi buvo tie visi metai, tie visi žmonės, einantys pro mane, išgerto vyno buteliai ir vienos nakties nuotykiai.
Dabar man viskas daug aiškiau,

Trupiniai.

Pro mane plūstantys žmonės, tyla, ramybė ir prabangi rezignacija. Vis dėlto, laikas ir lėtas, nepaliaujamas plaukimas pasroviui mane išgelbėjo.

Gyvenimas su daugybe rašybos klaidų ir suveltomis datomis. Keistos dienos, apimtos nuobodulio ir susierzinimo, kai visą laiką kažkur giliai, aiškiai ir visiems laikams pripažintas, mane drasko sielvartas, kaip auksiniai pūliai,tyri ir keistai brangūs. T.T. visada pateikia netikėtumų, bet aš viską padarysiu, kad jo išvengčiau- viską. Bet, tikriausiai, net šitas sudėtingas triukas irgi nenusiseks.

Erzacinio pasaulio bereikšmingumas. Jo pilkšvas besiliejantis, nublukęs kontūras. Persikūnijimo šedevras, puikiausias vaidmuo man.