Kalta.

Sunny days, take my tears away...!

Aš pati save susikūriau, numačiusi, kuo turėčiau būti.
Tereikėjo tik apsispręsti.
Išsirinkti.
Išdrįsti.
Pasilikti.
Pasilikti. Įkyriai žvelgti į akis. Reikalauti visko, kas priklauso man ir kas, galbūt, jau nebe. Stovėti pusnuogiams kambaryje, blankiai ryto šviesai semiant kulkšnis. Vėl rėkti, balsu, pilnu dienos baimių ir vienišų naktų. Riksmai, atsimušantys į langų stiklus ir priverčiantys ryto šviesą atsitraukti. Vėl įskaudinti žmogų, kuriam gyvenimas ir taip nudyrė odą. Kvepėti jūros druska ir graudžia rauda. Vėl nekęsti savęs. Įsivaizduoti save, gulinčią ant grindų kaip šiukšlių gniutulą, kuris subyrės ir pavirs į dulkes, vos tik kam prisilietus.
Kai tarp menčių įsirango šaltis, o panika atslenka iš už nugaros. Bet nelįsi juk gyva į žemę ir gyvenimas tęsiasi, juda nesustabdomas kaip švytuoklė.

-Ar žinai, kas aš esu?- surikau.
-Žinau,- atsakė D. tokiu balsu lyg tas žinojimas būtų jį varginęs savaičių savaites. Jo akys- su milijonais žaliai tviskančių dėmelių, sunerimusios, lyg lauktų rudens. Žodžiai išsirikiavo už kaktikaulio, bet ištarti jų nepajėgiau. Staigiu judesiu D. prisitraukė mane prie savęs, laikydamas už abiejų riešų. Siauri mano riešų apvalumai. Jo kūno šiluma, apgaubianti mane, lyg plūduriuočiau saulėje.

Paslaptis- atleisti už tai, kas neatleistina.

"Mylėti. Būti puse kažko vieno...

...laukti traukinio, bet nežinoti, ar jis gali nuvežti ten..."

Įsmukti jam į glėbį- įsisiausti į neužsegiotą jo paltą, galva priglusti prie jo krūtinės. Glostyti minkštą jo sprandą, iš lėto, mėgaujantis, lyg tai būtų aksomas. Lėtai. Nemačiomis. Melsvai žalios lyg emalio akys, su vyzdžiais, kurie kaip angliukai, riedantys į mane. Blakstienos, tamsios, užsirietusios iki pat skruostų.Jis nubraukia plaukus man nuo veido ir bučiuoja mane į nosį. Kažin kas mano viduje pravirko, bet aš nemačiau, kad dėl to verktų jis,- vadinasi, man nebereikia apgailėtinai ir įkyriai baimintis, vadinasi, galiu žiūrėti į D. tol, kol vaizdas nebebaugins, nors tamsios mintys, kaip įkapės, leidžiasi man ant galvos, kruopščiai pridengdamos, D. pasilieka su manimi. Balsas. Žemas. Gražus. Sakiniai, su daugybe žodžių, kurių reikšmės dar neišmokau, bet jau tapau apdairi- deduosi esanti subrendusi, bet paslapčia visuomet tykau aukso skarabėjaus ir laukiu, kad koks nors paukštis nutūptų man ant peties, prabiltų žmogaus balsu ir galiausiai atskleistų tą kodėl ir kaip.

 Visi kiti signalai ir ženklai tebėra aiškus. Tik pro tą barnių triukšmą, aš nebegirdžiu garso, tokio mielo širdžiai. Lyg pusiau mieguisti apgraibomis ieškotume vienas kito. Ir nebėra nieko, kas nebūtų tik pasikartojimai, nors kartais save vis dar regiu kaip L. pergalę.


Eilutės apie skausmą visada yra gražiausios. Gražesnės nei kiti žodžiai.