2012.12.09

Tirpstančio sniego ir druskėto vėjo gūsis. Tą dieną viskas baigėsi. Ji sutriauškė gabalėlį balto šokolado. Skausmas nebuvo didelis. Bet nebuvo ir mažas. Priminė šukių rijimą.
Drumstų bangų šėlsmas upėje. Šnekėdami nei šį, nei tą, jie mažumą paėjėjo pakrante. Visi tie bereikšmiai žodžiai- kaip šoklūs kamuoliukai- pabiro paupėje. Nė vienas nesistengė jų sugaudyti.
Jos batai permirko, o skruostai sužvarbo. Ji prisėdo ant geltonojo suoliuko krašto.
Šalta žiemos diena prie upės. Banguojančios, drumstos ir kupinos sielvarto, apie kurį nevalia kalbėti. Bet šaltis ėjo ir iš vidaus. Nebuvo įmanoma jo sustabdyti. Ji pravirko.

T.T. prisėdo šalia. Suėmė ją už sprando ir prisispaudė prie krūtinės. Bet ji išsprūdo iš jo glėbio. Slyste išslydo. Nebežinojo, ar dar nori čia būti. Keista nežinoti tokio paprasto dalyko.
T.T. dar spustelėjo jos ranką. Kiek suturėjo nykštį ant jos delno. Paskui dar pasėdėjo abu tarsi kažko vildamiesi.

Bet tą dieną viskas baigėsi, ir
aš daugiau nebesu ji. Visa tai buvo melas.

Šis įrašas turėjo būti skirtas Jolantai P.

Bet aš jos nebepažįstu.

Kai prakeiksmą groja DJ'ėjai.

Kriaušė žydi 


Bet seną fotelį kampe prie durų
dabar toks drumzlinas lietus skalauja,
bet kambariai pilni miglų ir dūmų,
sugėrę balzganą miegūstą saulę,
bet su manim sulietas tavo laikas,
laimingas liūdnas laikas, žydint kriaušei,
kai medis veidrodyje graudžiai laibas,
nerealus nuo nėrinių...
Tikriausiai
nubirs žiedai, bet aš tave mylėsiu,
bet blankios sienos švies lyg perlamutras...

Tik kraujo kvapas, tvyrantis virš mėsinių,
tik peilio blizgesys, tik smurtas.

(J.Vaičiūnaitė )

Šaltas vanduo aplink mane ir virš manęs. Ir viskas, ką turiu, yra tavo ranka. Gal tada viskas ir baigėsi? Gal vėliau nieko svarbaus neįvyko, nors aš ir susiradau M.?
Surūkau tris cigaretes. Vieną po kitos. Kad nereikėtų verkti.
Ar aš virtau tuo tirpstančio sniego ir druskėto vėjo gūsiu?
Viešbučio dryžuotų markizių šešėliu, besidriekiančiu per visą šaligatvį?
Žaliu krėslu ir raudona aksomo suknele? Kur buvo ta riba?

Nudelbk akis į rankas. Neskubėk atsakyti. Visi žodžiai nusėda sieloje. Ir viskas, kaip tu ir sakei,- baigta.

Kai ruduo ir horizontai.

Esi šilti bučiniai ant mano šlaunų. Visi atodūsiai ir gilūs kvėptelėjimai. Rasa ant raudonų vynuogių kekių. Paskutinės dienos iki lapkričio ir visos visos po jo. Esi taškas, į kurį įremiu akis, kai ryju ašaras. Esi mano praeitis- storu sluoksniu nugulusi baldus, įsismelkusi į užuolaidas ir žmones. Esi kulka. Šuvis. Mirtinas.
Esi.
Nebeskauda. Viskas su laiku. Tik ar visas gyvenimas taip ir praeis be tavęs?
Bet dabar čia- lyg ant drobės gulantys potėpiai- naujo gyvenimo štrichai, nupūsti žvarbaus panemunių vėjo liepsnoja skruostai.
Bet sielvartas. Ar įmanoma į jį įsijausti iki galo? Ar jis taip vadinamas dėl to, kad galėtum išsilaikyti nepalūžęs?

Tyla užtrunka.

Tavo odos kvapu, gailiu, salsvu, užsispyrusiu ilgesiu, apsėdančiomis rūdimis, sielvartu ir savigrauža, viskuo, kas keičia prasmę skaitomose knygose ar laiko pojūtį paverčia kažkuo liguistu. Tuo aš gyvenu. Vis dar apimta vaikiško nirtulio. Mano jausmams ankšta. Aš bandau juos nustumti šalin, atsitolindama nuo žmonių, darydama ką nors monotoniška. Bet tu brauniesi net į sapnus.

Sėdi ant sofos. Sukryžiavęs rankas. Lyg šaltum. Ar ką slėptum. Spoksančios tavo akys. Žodžius beriančios lūpos. "Nuspręsta neatšaukiamai"- garsas atsimuša į lubas, sienos plokštes, ir, šią tamsią naktį,- į mano širdį.Pro atvirą langą plūsta palaimingas rugsėjis, nes geismas pasklinda visame kambaryje. Apnuodyja orą. Paliečia mūsų veidus ir aptemdo akis. Tu lauki. Paskui švelniai apglėbi ir vediesi. Kaklu ir veidu slysta lūpos...
...akimirka, ir aš nubundu. Susivokiu iškart.
Galiu paverkti, kai esu viena, bet neverkiu. Viskas nuščiuvę ir sustingę.
Liečiant M. veidą, užlieja keistas jausmas. Lyg vėjas. Ar ilgesys. Daugiau jo neliečiu.


Bet paukščiai. Jie nuolat ko nors ieško.

Laikyti pusiausvyrą.

Vis bandau išgauti iš savęs kokį nors garsą. Tylu. Viskas įkalinta. Per purvo sluoksnį net Kopenhagos įžvelgti nebeįmanoma. O ir nebeverta. Vasara, kurios taip ir nepastebėjau. Lyg visą laiką būčiau laukusi tik antausio, baltame paviršiuje juodu pieštuku braukdama pirmuosius sielvarto štrichus... ir vis melsdamasi...
Bet jo kvaili žodžiai sutrynė visas mano mintis į dvokiančią tyrę. Lyg tyčia būtų grįžęs tam, kad nusėstų rūdimis mano sieloje. Ar tai lemtis lėmė man tokią ligą, o T.T.- tą prakeiktą išdidumą?
Jei būčiau galėjusi, būčiau pasislėpusi jo akyse. Brūkštelėjau ranka jam per skruostą. Lūpos virptelėjo, bet ašara nenuriedėjo. Į langą pleškeno lietus. Išeidama pajutau savotišką ramybę. Sakytum viskas buvo nereikšminga.

"Pasaulį įsvaizdavau visai kitokį."- mintyju gulėdama M. glėbyje, kaip sraigė savo kiaute. Lyg gelbėdamasi laikau įsikibusi jo rankos. Ant M. kaklo žaidžia saulės zuikutis. Laikas, kai nereikia skubėti, nes baisu net sau prisipažinti, kiek skausmo jam sukėliau. 
Tegul tai lieka Nyhavn krantinėje. Juk ir vėliau reikės tai turėti. Bet būti su M., reiškia būti atsimerkus.

Švari.

Esu pasiūta iš juodo šilko- amžino gedulo, ašarų ir geismo. Nesibaigiančia srove, lyg vyno purpuras, teka mano skausmas.
Mintimis apie T.T. nusiplaunu svetimų vyrų prakaitą- lyg stebėčiau juos per T.T. petį- nerealius, svetimus, kaip romano veikėjus. Kvailiausias būdas pasijusti, kad gyvenu kap kine. Vėl tapti subtilia ir mėgstančia gražius, rafinuotus dalykus; ir T.T. visada lieka toks pat- įstrigęs mažose nuotraukose- atraitytomis rankovėmis saulės nutviekstame sode. Visada prisimenu jį tokį.

Pilni namai vaiduoklių- mažų, purių šmėklų, mūsų atminties, kuria tampa nebeįmanoma atsikratyti. Visa tai kaupiasi lyg musių šūdkruopės ant palangių.

Likusi viena, aš užsimerkiu ir guli nejudri valandų valandas. Šiaip ar taip -mano gyvenimas baigtas.

...ties lūpų žiedu...

Plauti amžinai nenuplaunamą amžiną nuodėmę. Tai vienintelis būdas, kuriuo galiu pabėgti nuo savęs.
Nutrūkusi linija.
Aš nepamiršau.
Nes kai pasineriu po purvinu vandeniu, aš visą laiką jo ilgiuosi.
Mano žodžiai baigėsi.
Ir jis ištekėjo purvinu vandeniu man iš delnų.
Nesulaikomai.
Aš būčiau atleidusi jam viską, bet jis nebeprašė atleidimo.
Paskutinis bučinys- toks saldus ir toks šaltas.
Atsitiktinumas.
Laiko tarpas.
Užkeikimai.
Begalybė ir skambučiai, kuriuos, kaip sviestą, rytais tepame ant duonos.
"Davidoff" saldumas.
Prakaituotos rankos ant liemens.
Tuščia marionetė, suvirpintom stygom.
Tiesiog instrumentas.
Bežodė.

Todėl aš nesakau, kad nenoriu tokio gyvenimo.
Aš nebenoriu jo visai.

ir aš kasdien prisimenu mus.

Drėgni bučiniai ant mano blauzdų. Nėra prasmės kurpti istorijų, nes tai- T.T.,- jokios taisyklės jam netaikomos. Net sumišai grojantis amerikietiškas džiazas tėra tik detalė- šiandien priklijuota prie visumos.
Tai nereiškia, kad manau jį esant seną ar bjaurų, toli gražu- tik švelniai permainytą spalvų ir formų niuansų. Viskas pasikeitė. Mes virtom cigarečių pelenais.
T.T. verkė kakta atsirėmęs man į kelius. Paskui, pakilęs, neramiomis žemažiūrėmis akimis tarsi vijomis prikibęs, prisvilęs prie klūpančios manęs, vienu mostu nubloškė nuo spintelės taures ir vazą su zefyrais. Tie zefyrai buvo rožinai- būtų puikus pavadinimas, jei vieną gražią dieną imčiau rašyti knygą. Viena taurė sudužo, o kita nuriedėjo per virtuvę ir, atsitrenkusi į stalo koją, kvailai sustojo. Tyliai dūzgė didžiulis kaip kadilakas žalias šaldytuvas. Naktis, kurią verta prisiminti.
Tomas žengė du tris žingsnius, lyg žengdamas, lyg bėgdamas, čiuoždamas grindimis kaip paauglys, beveik vaikas. Jo šešėlis krito į šoną, ant grindų ir ant kairės sienos, kur kas aukštesnis už jį. Jis judėjo kiek kitaip, labai didingai, lyg būtų gyvenęs savo gyvenimą. Akys? Nieko ypatinga, tik gal labiau susikaupęs žvilgsnis.
Ryte pasiėmiau džinsus, dantų šepetėlį ir sėdau į precizišką automobilį, važiuojantį į Kauną. Bet M. nebuvo net panašus į T.T., kurio akys ir protas- kaip stiklas.
Nežinau, ar dar ką nors sapnuosiu dėl to, kad palikau Tomą. Ar mes buvom meilužiai, draugai, meilės bendrininkai? Tik širdis gali pasakyti. Bet ar to pakanka?

Baltoji nusidažo mėlynai

  Mes kalbamės. Tyliai. Protingų vaikų balsais. Į formas įspraustame pasaulyje, tokiame, kuris apramina mano primityvų siaubą.
  Prasidėjo vasara. 3 metai. O beprotybė tebėra visur. Ir aš- liūdna ir neurasteniška, juokinga, niūri ir ciniška. T.T., virstantis stipriu švino skoniu burnoje ir dilgsinčiu geismu. Paveikslas subraižytas- iš esmės, taip geriau- ne taip kvaila ir be iliuzijų.
  Oras švelnus ir šiltas, ir aš, apsivilkusi plona alyvine muslino suknele, nelabai tvirtai jausdamasi ant aukštų kulnų. Oro uostai, lagaminai, apsikabinimai ir baimė, kaip juodas arklys, nuolat mane sutrypiantis, tam, kad greitai vėl įkrisčiau į bedugnę.
  T.T., pritrenkiantis savo prašmatnumu, išdidus, bet lengvabūdis, mėgstantis brangius gėrimus, gražias moteris, archetipas, kuris parklupdytų bet ką. Vien už tai būčiau galėjusi jį mylėti, bet daugiau nebeįstengiau. Jis tapo sunkumu mano kūne.

  Prie praviro lango peša mano pigias mėtines cigaretes. Aš žaidžiu su antklodės užtrauktuku.
  -Ar atsimeni, tą dieną, kai mirė Bū, o aš nuvažiavau nuo tilto?-net nekrusteli, neatsisuka, tik žodžiai suraibuliuoja drumzlinoje tyloje, kaip akimirkos, vaizdai, visi nuvalkioti tų dienų motyvai.
  Palindau po dušu ir nebeapsirengiau. Stovėjau kartu su T.T. prie lango, remdamasi galva į jo petį, ir žiūrėjau žemyn. Išgėriau dar kelis gurkšnius vyno, atsiguliau į lovą ir užmigau.


Raudona šviesa, žalia šviesa.

Ant duonos. Vyno ir oro gurkšniuose.

Sūrios ašaros ant juodų jo blakstienų, skruostų, pasmakrėj. Lyg miegotų fontano dugne, bet iš tiesų tik dūsta nuo cigarečių dūmų, alkoholio ir kokaino. Čia taip greit viskas sukasi. Raudonų aguonų pasaulis- štai kaip tai atrodo su žmogumi ir kartais iš jo pasigirstančia muzika. Ta pati monotonija, besikartojanti kaip Žemės sukimasis apie Saulę, kaip Žemės sukimasis apie savo ašį, kaip viskas, kas sukasi.

Gatvėje, lietuje- juodas BMW, viduje sėdi T.T.- pakelta striukės apykaklė, tamsūs akiniai. Kitoks, kaip visi kitokie, instrumentas tarp kitų instrumentų.

Įgludusi į sėdynę, įsigūžusi į lietpaltį esu šalia. Tyla. Tik variklis murkia nedrąsiai.
  -Turėsi mane labai stipriai laikyti,- išsirikiuoja žodžiai, pakimba kaip natos ant penklinės, nuvarva raudonu vynu taurės kraštais. Tarp T.T. nykščio ir smiliaus cigaretė, atsukta į delno vidų. Imu ją, pakeliu prie lūpų ir užsitraukiu ryžtingai kaip Bette Davis- nuostabi Holivudo rūkalė. Vakarėjantis dangus gelsvas, nepermatomas, kaip dirbtinė kino studijos dekoracija.



Dideli tarpai tarp teksto ir mūsų.



Kiekvieną ašarą, kiekvieną natą, amžiną nemigą, izoliuojantį, bet nesaugantį sielvartą. Užkloti praeities dulkių plunksnom. Tik gal aš kalbu per tyliai, kad jis galėtų girdėti.

T.T. lūpos ant mano delnų, skruostų, kaklo ir lūpų. Bučiniai, ieškantys kits kito, priartėjantys vienas prie kito ir tiek, tiesiog bučiniai, riturnelė, sulaužyta natų karuselė. Ir nuodinga prašmatniai ilgesinga tyla.

Kažkas tarp vyno taurės ir...

...ir tu esi daug daugiau negu aš kada nors tikėjausi, ar net norėjau. Visi žodžiai, verčiantys mane gyventi kiekvieną akimirką, lyg be jų nebūčiau turėjusi savo gyvenimo. Trūkinėjantis, šiurkštokas, be iliuzijų, be didelių vilčių, be pabaigos, ir vis dėlto linksmas gyvenimas.

 Tik yra taip, kaip dažnai būna pasakose- siaubas visada kažkur netoli. O gal visi tie metai irgi apdaužė mus, todėl patys žodžiai tėra ore pakibusios griuvėsių nuolaužos.

 Tavo rankos liečia mane taip, kaip liečiamas totemas, ir mano pasaulis pamažu įgauna pavidalą. Tai gyvenimas pilnas tvarkos ir grožio, ne tiek sąskambių, kiek partitūros, natų ir skaičių. Užaugau nekantri ir pasenusi, bet jei mes vis dar egzistuojam, noriu priprasti prie tokios būsenos- to malonaus apsinuodyjimo.

 Mums reikia visai nedaug- mažmožio, kelių potėpių, ir mes jau visai kitokie.
 Tu kvepi namais.

Kopenhaga arba Auksinė panda.

Žinoma, pirmiausia- taurės ir vynas. Freskos ir dulkės. Žvyras ir Nyhavn krantinė. Liūdna ir pasimetusi tuose momentuose rėkiau jam apie pasiilgimus ir paleidimus, apie laisvę neturėti jo, apie nenumaldomą norą jam melstis arba atsiklaupti priešais ir delnais suimti jo pėdas, nes tokie turėjimai man liko. Visus tuos žodžius, kurie nutylėti taptų pragaištimi. Mano žodžiai, pernelyg garsūs tokiam vaikiškam balsui, plaukė į pilkas bangų keteras. Vanduo pasigavo žodžius ir sviedė atgal.
Dviračio padangų brūžavimas į žvyrą. Vienintelis garsas. Vienu mostu atgręžė mane. Jo oda tvilkė per paltą ir rūbus. Ir aš slėpiau savo ašarotas akis, glausdamasi jam prie krūtinės.

Lyg lauktum. Prieblandoje vyno taurės atrodė be proto raudonos ir minkštos. Kaip lūpos.
Tapetų nebylystė tvilkė akių tinklainę, todėl mes beveik nematėm vienas kito. Girdėjau tik kraują smarkiai tviksint visose venose ir arterijose. Paskui- tik savo riksmą, nuvarvantį gėlėtais gobelenais, taurėmis ir jo pečiais. Dabar galėjau numirti. Buvau ten, kur ir turėjau būti.
Drėgna šiluma, atsiduodanti "Davidoff", pirštai, kurie jam užmigus išsitiesė.
Begalybė leidžiasi skaičiuojama, o liūdesio naktys išmoksta numirti.

Kas nors kaip Tu.

 Galbūt mudviem tai prisisapnavo. Abiems atskirai.

  Sidabriniai debesys, plaukiantys T.T. akių mėlynumo dangumi. Visos pradėtos ir neužbaigtos knygos. Tiltas. Bokštas. Upė ir 7 mėnuliai. Vakarai be apkabinimų.Nes jis nerado žodžio, kuris pavadintų mane ir leistų jam pasilikti. Ta vienintelė diena mano gyvenime atėjo, reikėjo būti labai atidžiai, kad pastebėčiau skirtumą tarp jos ir kitų dienų.
  Vaikščiojom pamiške, mano moliuoti batai, kakavos termosas jo mėlynai pirštinėtoj rankoj. Geriausia ką jis turi- yra akys, atsuktos į mane, virstančios pora linksmų plyšelių. Šypsena, kainavusi man gyvenimą.
  "Nebuvau tau geras",- kalbėjo jis, eidamas dideliais žingsniais. Gunktelėjęs. Balsas kaip jūros gausmas- nepastovus, ir vis dėlto toks pat. Kai visko prikalbėjo pernelyg daug, turėjau nusisukti ir užsidengti rankomis veidą.
Uždėjo rankas man ant pečių, pabučiavo orą kažkur prie kairiojo mano smilkinio ir ėmė murmėti kažką apie rausvus satino užtiesalėlius, Mažąją Bū... Lyg kvėpuočiau stiklo šukėmis- supistų ilgakočių vyno taurių. Liepiau jam pasitraukti. Jis padarė ko prašomas ir atitraukė rankas. Tačiau mes jau nebebuvom svetimi.
Upė. Toks saldus  bangų garsas. Jei praeitų penkeri metai...
  T. T. traukė dūmą. Taip, tarsi nuo to priklausytų gyvybė. Arba mirtis. Jau gailėjausi pasikarščiavusi, bet buvo per vėlu. Jis atsisėdo ant pakrantės akmens ir, susiėmes rankomis galvą, pravirko.
  Buvau išgyvenusi tai sapne. Begalę kartų priėjusi prie jo ir suėmusi už abiejų rankų. Drėgna T. T. šiluma.

"Ir kada nors aš tavęs paklausiu, ar man atleidai..."
"Tomai, Tomai",- tepasakiau.

Ieškoti laiko

Aš niekada jam taip ir nepasakiau, kad džiaugiuosi jį turinti. O gal niekad iš tiesų ir nesidžiaugiau. Dėl per didelio putojančio vyno kiekio, tariausi galėsianti jį mylėti. Bent vieną naktį. Į ją tikiuosi nesugįžti niekada, nes ten buvau ne aš.
Aš sėdėjau ant pastolių. T.T. pirštai nubėgantys mano nuoga nugara. Vėjas plaukuose, lietus ant veido ir bučiniai į kaklą. Beprasidedąs didysis laukimas.
- Ar tu verki?- nustebęs, bemaž baikštus M. žvilgsnis.
O aš esu plati, kambariu srūvanti upė, užpildanti visas ertmes ir nusinešanti viską su savimi. Tokią mėlynai violetinę dieną, kai mėlynai dažytoje M virtuvėje lūpomis priglundu jam prie kaklo; ties kirkšnimis ir krūtinėje jaučiu atšipusius peilius, o diafragma- tarsi sukiužusi gelda.
Plonu nėrinių apatiniu mėlynos virtuvės fone, užmerktomis akimis, jausdama kiekvieną jo balto kūno išlinkį, kiekvieną odos porą...
  -Pasiimk mano pėdas su savimi...
  -Mėja. Mėja.- tepasakė. Balse skambėjo erdvė.
O gyvenimas groja džiazą. Nukapotais pirštais, išderinto pianino klavišais, bėgioja melagės mano natos. Stiklinės kaleidoskopo gėlės sukasi. Ir visą laiką kirba galvoje, aukštai ant lentynos ir neliečiamas- skaudžių minčių lizdas.

Dingusi duktė

 Šitas vyno butelis, mama, paralelėje su bedugnėm, mus skiriančiom. Ir tu toli, toli, rankomis spaudžianti sau smilkinius, pasiklydusi karčių minčių raizgalynėje, gailinti savęs.
  Mano mažyte mėlynrūbe mama, esi blogiausia, kas man galėjo nutikti šiame gyvenime. Stiklas "Absolut" arba ilgakotė taurė raudono vyno. Visą laiką stebėti tave pro tokį stiklą, mama, žinant, kas buvai prieš tai, yra nepakeliama, kartais linkint tau visiškos laimės, kartais- iki kraujo nukramtytom lūpom- mirties.
  Tegu neišsipildo, mama. Aš išrašau tave ant gelsvo, languoto laiškų popieriaus, susuku į ritinėlį, ir įkišusi į tą prakeiktą butelį paleisčiau plaukti jūra, kuria tik panorėtum, jei tik tai tave išlaisvintų.

  Bet tavo istorija yra pasaka, nes tu, mama turi nepaprastą pasakotojos gyslelę, ir, šiaip ar taip, nors tada dar nežinojau, nes tai atsiskleidė tik vieną vasaros popietę, kuomet mirkau aliuminėje vonelėje vidiniame kieme, turėjai savų reikalų su pasakomis.

  Man buvo vos penkeri. Iš kur galėjau žinoti, kaip išsrėbti visą tą košę, kurios prisivirei, ma? Net dabar nežinau.
  Gėlėtos cukrinės ir porcelianinės lėkštės su žydrais paukščiais. Tikiuosi, jos tave saugo, nes nuodėmė dažniausiai nėra tokia didelė, kaip nusidėjėliui atrodo, o kartais man dingojasi, kad matau tavo mintis. Tarsi kas nors būtų tau baisiai nusidėjęs ir nepaprašęs atleidimo.
  Bet, o gal- todėl man būdavo sekamos pasakos, dažniausiai, bet ne visada, prieš miegą, kad išblaškytų niūrias mintis.
  O realybė atkakli. Todėl labai keista žiūrėti į tavo plonus ilgus pirštus, kurių nagai padengti permatomu laku, tada į tiesius iki pečių plaukus, plonas, gražias lūpas ir ,žinoma, į raudono vyno taurę tavo rankoje. Vis ieškojau progos tau tai pasakyti, kiekvieną kartą atleisdama tau už viską, bet kovas nebeduos daugiau vilties, ir aš tikiuosi, kad tu man dovanosi, nes aš nebeįstengiu.

Geltona

Esu rožinis chalatas preciziškame automobilyje. Esu kalendros skonis ant jo šaltų lūpų. Esu tyla, limpanti prie jo. Esu jis, su kiekvienu įkvėpimu, kai mūsų prakaitas teka upeliais, stingsta ir virsta ledo pluta. Kiekvieną kartą, kai mirštu, net jei esu gyva.
Tai brangiai man atseisią, bet juk teisingumas- juokingas ir bevertis, o praradimais- nebetikiu.
Atraitytos rankovės, apnuoginančios žiemiškai baltą odą ir duobutes alkūnėse. Buki, stiprūs pirštai, apglėbiantys mane lovoje. Šviesiaplaukis, aukštas,  ironiškas. Vien už tai galėčiau jį mylėti. Priglusti prie jo. Kaip drabužis. Kaip vėjas. Nors valandėlę, nes jame tiek daug jūros ir saulės.

Nes kai kūnas tampa pernelyg lengvas tokiai širdžiai, kitaip ir nepavadinsi. Daugiau garsas, negu spalva. Visu savo geltonumu atsimuša į dangų, sugrįžta atgal į mane ir nebesitraukia. Kaip siena. Pėdos įauga į grindis, o nuo drovumo ir geismo svaigsta galva.


/  Jis ilgai maišė cukrų puodelyje nes aš jau buvau pamiršusi jį ir jis nebeturėjo veido todėl nebeturėjo akių ir negalėjo matyti tik rankos iš senų laikų kaip laukuose prieplaukoje balkone galiausiai lovoje  /

Bet jei visos mano stygos... Tebesinešioju jų skambesį. Dabar jau ne tik galvoje. Ne- visame kūne. Kad nustelbtų tuos prakeiktus žodžius, kuriuos ta kalė taškė tarp mūsų.

Trys dienos lūkesčiams susikurti;
Trys dienos žaizdai smegenyse atsiverti;
Trys dienos paslėpti savo mintis po lygiais tamsiais plaukais;
   atlikus tai, kas svarbiausia: duoti ir imti.