Arogantiška nenaudėlė, pravarde "Vaikytis"

Jausmai taip pat dingsta:išskrenda kaip skrybeles.ir tik kartais sugrižta prisiminimais:žvilgsniai, apsikabinimai, buciniai.viska jau sudejau i negatyva Nr.2 ir ketinu pradanginti.Mano veiksmai ir iki šiol buvo tobuli, bet dabar jie byloja apie pasveikima:teise i kvailystes ir ju pripažinima, teise i iki šiol tamsoje laikomas smegenu zonas, bet tai nereiškia, kad aš negaliu pasilinksminti, nes na...aš megstu kvailystes!Lengvas kvailystes, už kokias nerekia atsakyti.Juk aš tik darau tai, kad matau darant.
Milda sako, kad laikas grįžti į apyvartą. Sutinku. Bet aš noriu visko iš karto... ir be pastangų .Nes vis dar esu pernelyg tingi.
Noriu atsikratyti savo nerimtumo- savo istorijos- savo svorio, nes tai trukdo keliauti. Publika gali laukti tęsinio, viskas taip nesibaigs. Tai būtų nepadoru, atsižvelgiant į faktą, kad kažkam greita meilė tualete tampa vedybomis. Gerai, nes buvo asiliškai užsispyręs.
Jau nė nežinau, kas kieno marionetė. Tik primygtinai pabrėžiu savo silpnumą, susikoncentruoju į savo žaizdą, norėdama parodyti, kad manimi galima manipuliuoti. Šioje marionečių puotoje jis per smarkiai tampo virvutes. Liepsninga iš išorės, ledinė iš vidaus. Klaidina manierizmas, išduoda atviras glebus delnas. Ir juokiuosi nervingai, ir nežinia kodėl.
Timpčioju virvutes, rezgu tinklus, vaidinu pagrindinį vaidmenį. O gal dar nežinia ką, kažką tarpišką, ir tą, ir aną, kažką nepastovaus. Nepastovumas Kaune- gyvenimo būdas su niekšais, gražuoliais, kunigais, žiurkėmis. Ir bravūra. Visi stovėdami šaukia: Bravo! Bravo! Bravo!

išgeriau per daug vyno...

Popieriaus lapas- 21x29,7 cm formato-suglamžytas, išteptas vyno ir kavos dėmėmis.

Mano tėvų ginčai visada vyksta panašiai.

Prasideda nuo stalo. Mama čiumpa jį abiem rankom ir supurto. Bet nuostabiausia, kad niekada nieko nesudaužo. Čia jos sukrečiantis talentas. Ji pastumia stalą. Net stipriai, stalas susvyruoja, atrodo, tuoj praras pusiausvyrą, bet kiek pasiūbavęs, vėl grįžta į ankstesnę padėti, ir ji vėl gali pakartoti savo triuką taip pat tiksliai. Ji stipriai tranko duris. Virpa viena į kitą daužydamosi lėkštės. Bet nesudūžta. Lyg viskas būtų tobulai apskaičiuota, ar mama būtų ištisus mėnesius mankštinusis. Kartą ji staiga nutraukė staltiesę. Bet viskas liko kaip stovėję, apvirto tik kelios stiklinės, bet ir jos liko ant stalo. Tik be staltiesės. Galiu prisiekti, kad mama niekad niekad nieko nesudaužė ar nesugadino. Bet neskaičiuosiu visų tų šukių ant grindų, stiklinių, peleninių- tai tėčio reikalas... Ginčydamiesi jie tiesiog nesuvokia ką kalba. Ištisa paletė: pedikai, išsilavinimas, žydai, galiausiai ketvirtas vakaro veiksmas- moterys. Tada jau galima imtis kodos: "tu mane pertraukinėji ne tu mane ne aš nebaigiau tiesiog padėjau kablelį o tu pamanei kad tai buvo taškas ir tada ėmei kalbėti o bet tačiau tai buvo kablelis..." Man patinka klausytis kaip jie rėkauja, mėtosi kulkom ir granatom. Balsai išeina, žmonės lieka.

Žiurėjau į veidrodį. Oda išblyškusi. Skruostikauliai atsikišę. Įdubusios, tuščios akys. Atrodo laiko kaukolę... O pati...

Nuo šabli vyno imu kalbėti šlykštynes. "Metropolyje" susidedu orbit'inius dantis. Aplinkinių pyktis, tėra akstinas mano vaizduotei ir polėkiui.

O mudu kalbėsim dviese pasiklydę kažkur mieste, nors mūsų vietoje gali būti ir kiti du. "Atleiskit, ar tik nebusit Salomėja?"

---

O kas jūs esate tikrame gyvenime?

Ar nemanai, kad mes naftos magnatai?

Humanoidai_Skrydis.mp3
kai sapnai pavirsta tavimi...
turėjau gerą progą praleisti gerą vakarą su dviem gerais karštienomis- Karoliu ir Mariumi. Iš pradžių šiaip trankėmės po miestą. Paskui susimetėm į "Bella Pica". Aš mėgstu picą. "Margaritą". Didelę. Su pomidorų padažu. Suvalgiau visą. O paskui tarpais Marius pasiknaisiodavo savo lėkštėje pirštais, išsirinkdavo geriausią picos gabaliuką ir atiduodavo jį man. Net su purvinu džemperiu ir džinsais jis skleidžia savotišką eleganciją. Kas 5 minutes kartoja tą patį: "Reikia gyventi kaip ponui". Didysis kūdikis. 190 cm. Geraširdis milžinas. Jis man netgi leidžia jį pertraukinėti. "Nekabink man makaronu ant ausu,- sakau,- kur pica?" Abu juokiasi. Visi trys truputį juokdariai, truputį debilai, išėję iš kažkokio durnyno. Visą laiką išsidirbinėjom- nevalyvai, netaktiškai, šlykščiai. Karolis nusprendė, kad už tokias nesąmones mums turėtų mokėti.
Paskui "Amerika pirtyje" po jūžintuko pasiblaškymo, jiedu prisikabino šiltos, šviežios mėsos. Įvertino jas ir papildomai:
1)kaip moka elgtis;
2)kaip sneka;
3) speju, kad ir kokios lovoje:
a)iš priekio;
b)iš užpakalio;
c) iš šono(?)...
Galėtų užsirašyti ir bendras pastabas: klubų apimtis, ištvermė, ypatybės. Prie kiekvienos kortelė... būtų paprasčiau.

Skambutis iš Berno: "Kai tu kambaryje, Meški, aš virtuvėje irgi būnu labai vienišas". Gražus ir švelnus paaugliškas balselis. Mildos balsas visada gašlus ir truputį užkimęs. Įsiveržia į kambarį, susimaišo su chrizantemomis, baltomis liūdesio gėlėmis. Užpildo mane visą švelnumu. Gaubiančiu. Magišku. Bemaž nepakeliamu švelnumu.
Užtat greitu laiku atva/parvažiuos Deimantė. Atsiriš liežuviai. Ir vėl dvi savaitės laiko vizitų pas jos draugus. Bastymaisi po parduotuves. Snickers'ai. Kliedesiai ir klegesiai iki paryčių. Išgertuvės dviese. Spagečiai vidurnaktį. Grappa su kava. Koduoti kodai. Netgi mišios. Ir aišku, Pažaislis. Apsnigtos Jachtklubo supynės. Pasiilgau mūsų nesąmonių.
Kita vertus, aš nuolat ko nors ilgiuosi.

Tai aš esu tikrasis apsimetėlis.

"baltas ant balto, truputis pudros ant tavo odos, ant mirtinai blyškaus tavo kūno, linija po linijos tavo kūnas kyla link manęs...tavo odos gabalai kaip kapas ant kurio tirpsta. tirpsta sniegas...aš įkvepiu truputėlį pudros: trečdalį tavo tamsių plaukų, raktikaulį, dvi girneles, tris pirštus, paskui dešinį kelį, alkunę, dantis, akiduobę ir taip toliau, taip toliau, taip toliau..."

Gulėdama lovoj sugromuliavau. S. Keista dienos pradžia.

Pas Mantą Saulėgrąža atsitrenkia į mane ir susigūrina marmūzę. O aš pasistatau stalinę lempą ant galvos ir dainuoju Brangenybių ariją: "Cha cha!Ko-kia laa-a-aimė ma-a-a-a-ty-ti sa-ave to-kią gra-žią ši-tam veid-ro-dy-je! To-o-o-okią gra-a-a-a-ažią ši-tam veid-ro-dy-je, cha cha ko-o-o-okia la-a-aimė" Saulėgrąža aprėkia mane, esą aš- "tikra idiotė".Nežinau kodėl, bet man linksma ir smagu girdėti tą "tikra idiotė". Net imu juoktis kaip idiotė.
Gerai. O kas tada?Antrą valandą ryto visi jau buvo atsakančiai nusitašę. Nebesu Hitchcoco nuotykių ieškotoja -taksi.

Kenčiu nuo depresijos, peršalimo, PMS, introdukcijos, dėmesio stokos. O buvo metas, kai daiktų virpesys veikdavo mane taip, kaip šviesa veikia superjautrią Tri- X filmo juostelę. Dabar jau niekas nejaudina: nei šilkinių skarelių plastėjimas, nei juokas už nugaros, nei skvošas, nei Ledo Arena, nei rožiniu ūkanų šydu aptraukti vakarai balkone ar žydintys vaikinai... Įsišaknijau.
Tuščia krūva. Man reikia dainų, kurios kalba apie meilę. Arba tiksliau apie MEILĘ. Man patinka šitas nukrypimas į banalybę. Tas virpis, tai, kas neįprasta, nerealu, siurrealu, fantastiška, keista, tiesiog neiškreipta realybė, gal tik šiek tiek atsiknojusi. Kažkas vos pastebima, beveik niekas, gal koks liapsusas, sapno skivytas be jokios fantazijos, niekas. Pati realybe, be užuolankų, lyg niekur nieko, akimirką iškreipta, tačiau ne per daug. Iš pačios savęs virstanti kita.

Džinsai, ištepti dažais po vasarinio radiatorių dažymo. Liko tik melsvos dėmės, o juk vos netapau -iene.

Kambary žaliom sienom skrajoja daiktai, o aš noriu būti medis. Apžėlęs ir negenėtas.

Valandos eina kaip elektrinis aksomas.

Drįsčiau teigti, kad ligoninių man šiam mėnesiui per akis. Nesu(si)pratimu irgi. Iš proto veda žmonės, kurių nesuprantu nė per nago juodymą. Atrodo, auksinis berniukas. Bet nustebusi pamatau, kad glostau šiukšlę. Pelenuose aukso rasti neteko. Nekeista. Aš silpnarege. Silpnaregė.
Tėvai išprotėjo galutinai. Ir, rodos, man jų gyvenime vietos nebėra. Nepasakyčiau, kad ypatingai graužiuosi. Sunku auklėti tėvus. Tesižino. Ruduo. Viskas krenta iš rankų. Nuotaikos- nuo isteriško juoko iki tramdomo verkšlenimo vonioj. Nes pareigų daugiau negu teisių. Bet viskas mano pačios išsigalvota. Naktim beprotiškai šalta. Sapnai idiotiškai tikri. Be teatrinių prožektorių šviesos. Be mobilaus ryšio. Be klaviatūros. Netgi be juodų varnų virš šarmotų liepų. Sapnai- koliažai, tikrų ir įsivaizduojamų įvykių rinkinys. Ir šiaip Es geht alles woruber, es geht alles vorbei. Olga supažindino su tuo... tokiu... pavadinkim jį ponu Nuostabiuoju. Po 5 minučių pažinties pradėjo mane nervinti. Gal pernelyg gerai save vertinu? Ko verti klausimai, į kuriuos nėra atsakymų? Nes pasaulis nesukurtas kiekvienam pagal poreikius. Čia reikia prisitaikyti. Arba išnykti. Nykstanti Salomejkų* rūšis. Mano namuose vėl skamba muzika. Sol mi sehr langsam, crescendo re fermate sol major. Tik nosies galiukas šaltas ir rankos- nepriklausomai nuo metų laiko.
"Ateik pasiimti šaligatvio pienių..." (hug)







aš tau rūpiu ištikro?

Dabar.

Vis tik Mildą paleido sekmadienį, nes prašėm ir maldavom. Tiesiai iš ligoninės nuvažiavom prie Jachtklubo supynių. Taksi vairuotojas visą kelią tai dirsčiojo į galinio vaizdo veidrodėlį, tai tiesiog atsisukdavo pažiūrėti į mus. Manau, jis nesuprato, kad mes su Milda beveik visada kalbamės tokiu tonu.



Popiet "Savame" sutikau Olgą. Primygtinai reikalavo, kad užsukčiau į svečius. Sakė, norinti supažindinti mane su vienu vyru. "Žinau, kad įsimylėsi, bet neįsimylėk!"-kikeno. Skambėjo siaubingai...



Vakare su Milda nusibeldėm pas Faustą į tūsą. Šlykštus vakarėlis, kaip ir jo šeimininkas. Asmenybė kaip skorpiono. Buvo NUO-BO-DU. Kas antrą minutę norėjau nusižudyti. Padėtis pasitaisė tik kai pasirodė Marius- S. draugas. Kita vertus- Marius visų draugas.

Šaipėsi iš odinių Mildos batų: "Aš karvė. Mūū. Apsiauk mane..." Privertė mus gerti gryną tekilą. Tyčiojomės iš visų ir visko. Galop tapom trim siaubūnais įsibrovėliais, šnabždančiais juokelius apie Faustą (Milda: "Jis neturi smakro!" ) ir jo vakarėlį. Ir juokėmės, ir darėmės vis nepakenčiamesni. Jei būtų kilęs karas, turbūt, net taikos balandžiai būtų buvę prieš mus... Bet mes išėjom pirmiau.

Net keista. Tą vakarą pasaulis atrodė nuostabus.

Vėjas Vėjelis feat. Žaliakalnio Gėlelė

Šimtai mašinų lekia besileidžiančia Žaliakalnio viršūne, kaip daugybė "Futur-o-matics" su užpakaliniais žibintais, primenančiais kietus raudonus ledinukus.


Skaitydama mano blog'ą, Kotryna pareiškia, kad tai kūrybinis rašymas, o ne jausmai. Ginuosi, kad mano jausmai ir yra kūryba. "Nemoki mylėti?"- klausia. Patraukau pečiais.

Dar kalbam apie tai, koks jausmas būti jaunai, gražiai ir gyventi Kaune. Apie tai, koks jausmas, kai tavęs geidžia, už tave moka, tau įgrįsta, tavęs nesupranta... Aišku, mums niekas nesiųlo nei drabužių, nei pinigų, nei pasiskraidymų privačiais lėktuvais, nei, juolab, vakarienių jachtose pietų Prancūzijoje. Bet visi tie atkarūs tipai prisigalvoja visko, ką dėl mūsų padarytų.

Mėgdžiojam Glen Klouz. Ji mane vadina Vėju Vėjeliu. Aš ją- Žaliakalnio Gėlele. Skamba indėniškai. Aš niekada neturėjau tokios draugės. Turiu omeny? neišprotėjusios, todėl jaučiuosi keistai. Bet tas keistumas geras. Ji nėra miela mergaitė. Miela- netinkamas jai apibūdinimas, bet ji priklauso gerų ir dar geresnių pasauliui. Buvo modelis, bet paskui "tas mėšlas atsibodo ir priaugau 5 kilogramus..."



Nekenčiu S., nes jis neturi humoro jausmo ir kai kalbam nežiūri į akis. Arba žiūri per ilgai. Apgailėtina. Jis sako: "Nesvarbu, graži esi ar ne, jei moki tapti tokia, kokią vaikinas nori tave matyti, jis gali būti tavo." Aš sakau, kad jei nedalyvauji Grožio Olimpijadoje, gali tapti labai įdomiu žmogumi. Visa kita- karikatūrų žaidimas.



Edgaras atnešė daiktus, sudėjęs į rožinį dovanų maišelį. Mačiau,kad baisiausiai norėtų užeiti į vidų, todėl tyčia nekviečiau. Net į prieškambarį. Bet jis įsigrūdo ir kaip namie atsidrėbė ant sofos. Ruošdama kavą fantazavau, kaip nužudysiu jį ir suėsiu. Net baisu, kokį malonumą sukėlė ši fantazija. Įsivaizdavau, kaip dantimis plėšau minkštą, baltą jo mėsytę... Pats kaltas- numestų svorio ar ką... Bet Edgaras yra Edgaras... Tik, kad pagautum Vėją Vėjelį, reikia šmėkliškos širdies...

K.Kepyklėlė.

"Mano draugas menininkas"- kikena ji. O aš galėčiau ją cituoti ir cituoti, nors susipažinom tik vakar. Garsiojoj "Kepyklėlėj". Juodaplaukė, smulki mergaičiukė geria kmynų arbatą. Mini sijonas ir avietinės kojinės. Kotryna. Šalia- smuiko dėklas. Paskui, sėdint pas ją ant idiotiško raudono, viską į save traukiančio krėslo ir žiūrint jos vaikystės nuotraukas, ji išsitars, kad svajoja būti palaidota su rožine suknele, rausvai raudona juosta ant krūtinės ir su monetomis ant akių. Ir dar norėtų mėnulio akmens antkapio. Kai sužinojau, kad studijuoja ekonomiką (ISM), net krūptelėjau, lyg gavusi spyrį į subinę. Klausosi skudučių švilpavimo ir nefonalios kiniškos muzikos. Nugrimzdom į laiko deformaciją... Sugrįžau naktį pusę antros. Nusiprausiau vonioj. Apsivilkau pižamą. Su boružėlėm. Paskui dar pavalgiau stačiom virtuvėj.




Mildą paleis jau pirmadienį. Tada ją ir atidaužysiu už "Starką" ir barbitūratus. O dabar tik einu pas ją ligoninėn tris kartus per dieną. Aiškinamės kaip mylim viena kitą. Dabar viskas atrodo gana juokinga. O tą kraupadienį, kol ją gaivino, aš kaip skerdžiama rėkiau laukiamajame ir širdį taip spaudė, kad jaučiausi ištikta infarkto. Ir paskui dar ilgai negalėjau liautis kūkčiojusi, tik mintyse jau skambėjo taip Mildos pamėgtos tirolietiškos dainelės.



Dar... Edgaras išsikrausto į Vilnių ir, visai kaip pagal Agnuš planą, nori, kad atsiimčiau pas jį paliktus daiktus: "The Corrs" kompaktus, ilgas rožines pirštuotas kojines, J.Coe "Miego namus", akių tušą ir dar ko gero begalę niekalų, kuriu neįstengiu netgi prisiminti. "Neturiu laiko ",- teisinuos, bet jis supranta, jis žino, kad tai išsisukinėjimas. Neturiu jokio noro jį matyti. O reiktų atiduoti ir jam jo nuosavybes: gezulišką džemperį, skėtį, laikrodį... Gregorian'us gražinsiu tik tuo atveju, jei pareikalaus.Taigi, susiklosčius nepavydėtinoms aplinkybėms, pakviečiau jį pas save. Tikiuosi, atsiskaityti tarpduryje.



Kas dar... Nuo padų lupasi oda. Plaukai neberaudoni. Bet, dievaži, turėjo būti ir ne juodi... Fyfiška misija- Kalėdoms tapti blondine.



Sunkiai tramdomas noras ką nors apsikabinti. Deimantė netgi dramblį išsivežė.

Tarsi mano gyvenimas būtų begalinė juostos kilpa.

Palikti prekybos centrus ir greitkelius, visą tą šiuolaikinį gyvenimo šlamštą. Aš taip pavargau. Taip pavargau. Nuo visų ir visko. Nebepamenu kada buvau laiminga. Gal tas 20 minučių aguonų lauko tylos? Tai buvo tobula. O ko dabar man čia būti vidur nieko? Laukti, kol normalus pasaulis padvelks vidun? Nebenoriu žaisti to superdidvyrio žaidimo. Aš nugalėjau tiek kartų, kad nebesuskaičiuoju taškų.


Štai mano sparnai? Skrydis? Bet juk iš tiesų nesitikite, kad nušoksiu nuo tos uolos, tiesa? Pavargau šokinėti ir nuolat ištikšti ant kelio kieto grindinio. Pavargau. Aš irgi pavargau.





Taip. Taip. Taip. Ramus. Ramus. Ramus. Ramus pasaulis praėjus 15 valandų po to, kai radau Mildą. Po to, kai traukiau ją, sodinau suglebusią.

Atrodė nedeganti, o pasirodo, buvo spontaniškai užsiliepsnojanti. Užteko vieno kostelėjimo.