"...kai aš liksiu vienas, būki žemėj netoli...:

  Drėgnose saujose gniaužiu savo juodo šifono suknelės klostes. Vieną neklusnią sruogą, išsprūdusią iš kuodo, apsuka tarp dviejų pirštų, tada- užkiša už ausies, kažkaip arti, per arti palinkdamas. Pilnais plaučiais traukiu į save jo kvapą. Kvepia migdolais ir cinamonu. Liaudiškai- trim pirštais- pakelia prie lūpų pusiau nurūkytą cigaretę. Žvelgia į mane miglotomis ir, kaip visada, patenkintomis akimis. "Tu nusidažei plaukus",- konstatuoja. Šypteliu, paraustu iki pat ką tik minėtų plaukų šaknų.

 

Gyvenimas buitiškesnis. Svajoju apie nuosavą virtuvę, kurioje auginčiau siu mirtas ir raudonėlius spalvotuose vazonuose ant palangės. Rytais ten cyps virdulys ant viryklės ir bus plikoma kava, savaitgaliais kvepės obuolių pyragas arba bandelės su cinamonu, gal imbieriniai sausainiai. Ragausim juos gurkšnodami karštą kakavą su pienu. Puslapis po puslapio bus rašoma nauja mano istorija; atsikratoma viso to skausmo, kuris sugrovė man gyvenimą, sunaikino ramybę, kuris privertė mane numirti, o tai, kas liko iš manęs tėra tik ragana, kurios visi taip bijo, kurią apkalba ir kartais- O Dieve!- įtarinėja mane esant viena tų moterų, kurios labiau vertina moterų draugiją.
  O aš tik ištryniau keletą telefono numerių iš telefono, kuris visada žino per daug. Dar ištryniau nuotraukas, vaizdo įrašus, dainas. (Pasilikau tik "Knocking on heavens door", nes jei išmesiu, o paskui gailėsiuos?)
  Jau nebelaukiu skambučio pakeisiančio visą gyvenimą, nes žinau- esu per baili atsiliepti, be to- pokyčiai visai čia pat.
  Ir aš imu priklausyti laikui, kurio dalimi taip nenorėjau būti.

Nėra.

  Latte su riešutų sirupu. "O aš įsimylėjau geriausią tavo draugą",- žodžiai džiuvo ir trupėjo burnoje. Jis suėmė mano smakrą ir pakėlė veidą. Žiūrėjo tiesiai į akis, o saulė plieskė per langų stiklus ir gulė ant grindų auksiniais kvadratėliais.
  "Elgiesi visai kaip visi tavo pašlemėkai buvę, o juk aš ne toks..."
  O kitokio man nė nereikia. Iš tiesų, nereikia jokio. Ir iš vis, nieko nieko dabar. Tik dar trupučio ramybės, Mraz'o gitaros ir spalvotų karamelių su erškėtuogių arbata.
   Kartais fotografuoju vyrus, judančius blizgančiais plieno pastoliais, kartais skaičiuoju tamsžalius Volkswagen'us tamsintais langais, kartais žaidžiu teleloto, kartais- geriu karštą sidrą. Kartais išgeriu tiek, kad kai kas padeda apsiauti batus. Matydama tik kai ko kepurės viršų, meldžiu Dievo, kad tik neįvyktų tai, kas neišvengiamai įvyks. Lyg juodas verdantis plastikas, neapykanta sau užlieja krūtinę ir užstringa gumulu gerklėje. Na, o kol kas džiaugiuosi kitų laimėmis ir gyvenimais.
  Tik ne laikas dabar įsimylėti. Bet galima įvelti daugiau veikėjų i savo liūdesio istorijas. Kai daug nebeskauda ir neapmaudu. Švelniai pasijuokti iš savęs ir patikėti, kad nemelavau Lepšiui.(Žinau, skaitai dar mano rašliavas, piktas, įsižeidęs, gal išduotas. Dar negreitai sužinosi kaip tau pasisekė. O iki tol galime ir toliau apsimesti, kad mus kažkas skiria- siena, tvora, ar tiesiog- op!- griovys.) Sudėti viską į skliaustelius.
  Visai nieko šalia. Tik knygų stirtos. Kūdikių parduotuvės ir krykštavimai, džiaugiantis tuo, kas visai neseniai kėlė žiovulį.


  Proto užtemimo istorijoje dedamas taškas.
  Laikas apie tave neberašyti, Tomai.

Girtas Reikjavikas arba Tarptautinė valkata.

Kai kuriose spintose vielinės pakabos, kabinant ant jų drabužius, man dzingsi kaip vėjo varpeliai. Bet tik ne viešbučiuose. Juose niekada neiškraunu lagaminų. Tiesiog.
Palendu po droviai rausvais šilkiniais apklotais didžiulėje lovoje. Bandau įsivaizduoti Džiunglių Džimo bučinius. Žinau, jie bus kitokie, negu T. T. Neabejoju. Kažkur giliai viduje kažkas labai saldžiai siūbteli, beveik skaudžiai, bet vis dėlto ne. Esu truputį per didelė šitiek daug galvoti.
Viešbučio bare gurkšnoju raudonajį vyna. Kaip visada, derėtų pridurti. Raudonasis vynas ir butaniškos krevetės su prėskais indiškais prieskoniais. Džimas prieina iš nugaros, kvepia kardamonu, apkabina iš nugaros per liemenį, prisiglaudžia, kužda, kad aš jam vis dar graži. „Graži“ gal ne visai tinkamas žodis. „Žavi“- sakydavo T. T.
Negalvok apie T. T.,- liepiu sau, negalvok. Jis nesugrįš. Prisileidusi tokias mintis, visada pasijuntu klaikiai kalta, kad laikau jį sugniaužusi kaip kokį talismaną, ginantį nuo kitų vyrų, apie kuriuos nėra jėgų galvoti. Nemėgstu prisileisti vyrų.
Vis dėlto kartais prisileidžiu ir -štai- atsiduriu apšnerkštame Vilniaus oro uoste. Lėktuve taurė „Martinio“ ir laikymasis už rankų lyg... ne, ne. Tai tik išimtis. Dar taurė ir ryškėjanti Reikjaviko panorama.
„Noriu išbučiuoti tavo baltą odą. Svajoju, kaip glostau tave, tavo krūtinę, kaklą, kaip atsiveria tavo lūpos, kai bučiuoju tave. Noriu turėti tave, kol nebegalėsiu atskirti, kur baigiasi mano kūnas ir prasideda tavasis...“ .
Šypsausi tai girdėdama, negaliu jam to uždrausti, nenoriu nepaklusti. Jo veidas taip arti, kad galiu suskaičiuoti blakstienas. Ragauti jo lūpas, saldžias kaip grietinėlės tortas, jausti kietus delnus ant nugaros, spaudžiančius mane į kūno karštį. Nežinau, ar man patinka. Garsiai groja „Bela Lugosi's Dead“. Labai gražu, baisiai gražu. Blyškios rožės ant išblukusios melsvos komodos. Gražu. T. T. nekentė ryškių spalvų.

Nemėgstu miegoti apsikabinusi, mane glumina trūksmingas alsavimas šalia, o kai į kambarį įsivogia pirmieji saulės spinduliai ir šoka ant kreminių sienų, aš taip noriu, kad priglustų dygiu skruostu prie manojo ir kutentų blakstienomis; giliai įkvėptų manęs, pabučiuotų į kaklą kartą, tada kitą, dar vieną...

Bet tai ne T. T., tai Džiunglių Džimas. Jis nusišypso, jo pilkšvai rudos akys žvelgia į mane nuolankiai, aš žinau, nes mylimieji yra mylimieji, svetimi yra svetimi, o visa kita yra visa kita. Taigi, bet kuo gali tapti bet kas.

Septyni Nykštukai ir Mažoji Bū.

"Pabučiuok mane dabar",- dvidešimtmetis šypsosi. Jo grožis išskirtinis, keliantis nuostabą. Goslios lūpos ir plėšrūs dantys.Trumpos susilietimo akimirkos, virstančios ištisa begalybe. Nežinau, ar tai tinkami apibūdinimai.

Esu kalbėjusi apie tai ir apie tokį laiką, kurio greitis- penki milijonai minčių per sekundę; apie tokį laiką, kuris labiau žeidžia, negu gydo; apie tokį laiką, kurį patogiau įsivaizduoti, negu prisiminti. Dabar tas laikas. Ir jei Buratinas mano akys- aš galiu nematyti, aš galiu nekalbėti, jei jis mano žodžiai, aš daugiau niekada neskraidysiu, nes jis- net ne sparnai, jis mano dangus, ir aš nebeprivalau nieko mylėti, nes jis buvo mano Meilė. Mano mylimasis miglų akimis, leidžiantis mane mylėti kitiems- dvidešimtmečiams ilgom blakstienom, Džiunglių Džimams iš X6 BMW'ų, net Strabanicams- surūdijusiais mechanizmais širdyje. Visi jie norėjo/ nori/ norės mane mylėti. Bet mano mintys yra Buratinas...

...nes septyni nykštukai pasakė: "Mes negalime viso to užkasti į juodą žemę" ir padarė permatomą stiklo karstą.

O baltos linijos ant lygių lygiausių paviršių- paprasčiausias kokainas iš Kolumbijos, kainuosiantis septynerius metus, o dūžtantis gyvenimai- filmai po akių vokais, o skausmas- daiktai lagaminuose ir geltona TAXI lemputė kiemo tamsoje.
"O tu turbūt irgi ne iš džiaugsmo geri?"- jo mėlynos akys irgi pilnos ašarų. Asmeniškas, dar priklausantis man, neapsakomai gražus. Ir tik dvi savaitės iki žinios apie vienintelę mano Bū. Taip vadinau mintyse.

Žinau, Buratinas norėtų paklausti, kodėl.
Norėčiau ir aš. Nes kas gali būti geriau už gyjančias žaizdas, kai visas pasaulis sukasi, o mes įstrigome"

Skrendantis rugsėjis.

Prieš miegą dar pasikartoti žodžius ir visą kitą- gestus, žvilgsnį, krintančią sruogą, gal net tylų šniurkštelėjimą. Ir toliau tikėti Kajaus Atsitiktinumų Dievu.
Prikimšti galvą visokių paikų minčių- apie dvidešimtmečius ilgom blakstienom, it karvių, plazdenančiom viršum žuviškų akių, apie šokius iki ryto su tais pačiais dvidešimtmečiais, apie ryte ir visą diena drebančias rankas (vis dėl tų šokių), apie sukneles- prastas, gražias, gražiausias, net apie back to the red, nes taip, taip, taip- gyvendamas Kaune nuolat gauni realybės dozių.
Na, o pastaruoju metu mano gyvenimuose yra tik realybė, nė trupučio neiškreipta ir nepagražinta. Pasakų nebeliko. Bet kadangi jau seniai turiu savų reikalų su pasakomis, esu truputį išsigandusi.Nes sruogos iš kietai susukto kuodelio nekrenta- net norėdamas neišpeštum, stropiai surepetuoti žodžiai taip ir skamba- surepetuotai, gestai- tik skėsčiojimai rankomis, o žvilgsnis...
Plačioji tuščia realybės erdvė.
Kaip įveikti realybę, jei girdžiu net save sakant, kad tai,kas mirė, nebegyvens. Sviestinėje vakaro dangaus miglelėje, tyliai susiglaudus ant purvinų prieplaukos turėklų, cigaretės pelenams byrant į vandenį, kuris nusineša virpesį lūpose. Ar turėjau pasiduoti tada?
Istorija, virstanti pasaka. Ir indai mano pasakų ištekliams- klausančios ausys, skaitančios akys, nes grėsmių neįmanoma perdėti.
Pasakų Žemėje miršta Buratinų Princas.

Ką darai, šliundra?

...ir megaitė nuskendo pačiose mėlyniausiose akyse, kurias jai tik kada teko matyti...

Bet atgręš man nugarą. O aš taip norėsiu dalytis meile, nes bus per sunku visą laiką laikyti ją užgniaužus savy. Todėl aš prašysiu. Dar ir dar. Kaip jis baltos linijos aną gegužę senoj audinėj Kaunakiemio gatvėj. Patrupinti ant kompakto. Tada pašokau ir trinktelėjusi durelėmis nukaukšėjau pro automobilių servisų kiemus. Kartojau mintyse: "Ko gi tu nesiveji? Ko gi tu sėdi kaip užhipnotizuotas triušis ir dėbsai sau į kelius nunarinęs galvą? Ko gi?" Bet aleidau, nes...

    -Tavo širdis minkšta.

    -Ji suskilusi į gabalus.

O ją sudaužė siaubūnas lakiniais smailėjančiais batais ir soliariumo įdegiu, tuo metu vairavęs lygiai tokią pat lemtingąją "Audi"... O, jei tik pažinotumėt visus mano vyrus...

Nuostabu, kiek daug laiko prireikia, kol išmontuoji senajį gyvenimą, nes atmintis gyvena ne gatvėse ir ne miestuose. Ji yra ten, kur ieškoma ženklų. Bet kokio signalo, pranešančio apie grėsmę, užuominos, mažmožio ar bent skivyto, kuris išduotų apie nemeilę. Ir neaptikau, nors iščiupinėjau kiekvieną sąnarį, išglosčiau kiekvieną įlinkį, bet ženklo neradau. Todėl dabar kiekvienas Buratinų Princo "atvažiuok pas mane būk su manim apkabink mane spausk prie savęs nemylėk nieko kito tik mane ir būsim kartu tikrai tikrai būsim kartu" tarsi spygliai susminga per odą.

Nes aš vis dar turiu šansų. Ir vis dar dėbsau iš padilbų, nes tai moku geriausiai, o ir jam neleidžiu pamiršti. Bet jaučiuosi tarsi šuo, kuris nusitraukė pavadį ir pabėgo, ir galbūt, jei jis Savanorių prospekte išklijuos skelbimus, žadančius atlygį, aš leisiu jam mane surasti.

Galbūt.

O jūs ką išmanote apie norus?

"Vai už ką ir dėl ko tu pravirkdei mane, domino?"

  Būna dienos, kai išgeriu tiek, kad su ašaromis akyse žvilgčioju į telefoną ir keikiu save už menkumą ir Buratinų Princą už tai, kad atėmė iš manęs viską, ką turėjau ir pavertė dalimi savęs.
  O būna naktys,kai miegas atgręžia man nugarą, ir tada guliu plačiom akim stebeilydama į lubas. Juk aš miegu toje pačioje lovoje, kurioje, reikia pripažinti, sapnų tikrai nelaukdavom.
  Bet labiausiai man patinka tokie rytai, kai jo pirštai nubėga mano nuoga nugara. Ir tik tylus kompiuterio dūzgimas, medžių šlamesys pro atvirą balkoną ir ilgi šešėliai ant geltonų jo kambario sienų. O kur dar kvapnus žaliosios arbatos puodelis ir prancūziški raguoliai ant palangės.
  Ir nieko čia nepadarysi. Žaidimas jau įsibėgėjo, o aš sutikau su man pasiūlytom taisyklėm.

Ar dažnai galvojate apie lagaminus?

Širdis plaka taip stipriai, kad dunksi visa galva ir net akys užsimerkia, lyg pripiltos rūgšties. Ne, aš neskambinu, aš žaidžiu toliau šitą kvailą, skausmą keliantį žaidimą. Neimti, neliesti, tik nepaliesti to prakeikto telefono, susigalvojant milijonus atseit turiningesnių užsiėmimų. Laukimai visada lieka tie patys. Visada lieka tos pačios degalinės, kuriose ta pati pigi, neskani ir vos vos rusva kava.  Tie patys tamsžaliai neguodžiantys Volkswagenai, iš kurių kartais išlipa mane užgriuvusi nelaimė- Buratinų karalius Tomas Tomas, o kartais ne.
Miestas kitas, o pasiilgimai tie patys. Ir noriu, ir bijau.  Nes sutarimai, kaip perlų karoliai- jie gražūs, bet dažnai nutrūksta. Nutrūksta gijos, draugystės, voratinkliai irgi. Aš nenoriu, nenoriu, nenoriu, bet jaučiuosi, lyg sumaišiusi lėktuvus ir patekusi į sumautą užsienį.
    Akys aklos. Nemato. Nenori. Nesupranta. Kad sąsiuviniai kiti, o užrašai tie patys. Nes reikia saugotis žmonių, kurie daug galvoja- jie tampa akli. Taip! Aš susimoviau! Aš gyvenau kitame mieste ir man ten nepatiko. Nei miestas, kuris galbūt kažkam yra tikrai nuostabus, nei Džiunglių Džimas, kuris, na... kai pradedu apie jį galvoti, man pasidaro klaikiai nuobodu (ar šis cinizmas irgi prastas?)
   Man patinka pradžios. Man patinka kvaili klausimai, dar kvailesni atsakymai. Man patinka standi alaus puta, apsilažyti lūpas. Man patinka akimirkos, banaliai universalūs laiko dabar momentai. Man patinka Savulytė. Jei nepažįstate Savulytės, tai ir apie mane ne kažką žinote. Blogi reikalai. Ji daro didelę įtaką man.
Ne, karas nesibaigė, karas tik prasidėjo. Sveiki atvykę į mano Vaterlo.

Siela yra vieta. Dažniausiai- namai.

Atsitiktinumų nėra. Todėl, mergaite, ar esi pasiruošusi suklysti vėl?

Nesirūpink, gyvenimas sudėlios viską į vietas. Neapgailestauk, kad klysti, juk labai to nori.

Aš nebekraunu lagaminų. Šį kartą pradėsiu viską iš naujo. Ir man nereikės nieko, ką turėjau. Su savimi pasiimsiu tik pasiilgimus.

Eilinės dienos eilinė akimirka.

"Nu, tada atsakyk, kodėl jūs labiau norit visko už mane?" (Buratinų Karalius)

Nubrėžti tiesią liniją. Ant valgomojo stalo. Ak, tos rankos! Aptrupėjęs raudonas nagų lakas. Balinta kava gėlėtame puodelyje. Sprigės, puansetijos, kaktusai ant palangių. Jaunas, lieknas vyras miegantis mano lovoje. Ne, ne, nepagalvokit (nes visi mano vyrai buvo tik apkūnūs ir virš trisdešimties)! Pasakos, klausimai, klegesys, sumuštiniai, žmonės, su kuriais atsibundu ryte. Galiausiai paaiškėja, kad niekas neturi svarbios reikšmės, nes visi veda, susilaukia vaikų, galiausiai pasensta. Keistos būtybės. Aš išlieku taktiška.

   - Baisai sunku šitaip sirgti...
   - Nesu ta, kuri serga!
   - Nesi ta, kuri jaučiasi gerai.

Žinau, kad jam sunku, bet dabar bijau, kad laukiau per ilgai. Mano širdis plaka taip tankiai, kaip plaktų jo, jei paskambinčiau. Bet mano balsas skamba kaip peilių galąstojo. Ir man reikia naujo telefono- senasis žino per daug.
Keista gyventi liūdesyje. Keista gyventi dainų žodžiuose, ritmuose, lietaus lašuose, net kreditinėse kortelėse. Keista turėti raktus nuo visų spynų, kurias reikia atrakinti, bet vistiek stovėti prie uždarų durų. Nes už jų- kvėpavimas plaukuose, skambučiai pažadinantys naktį, valtys prieplaukoje... jei aš renkuosi ligą.
Bet po velnių, aš turiu ir savo ginklą! Nes tie marškinėliai nebekvepia juo, o tik primena tai, kas buvo geriausia. O aš turiu tiek daug vilčių, bet vilkiu ne tais rūbais, sakau ne tuos žodžius, dirbu ne tą darbą, gyju, bet nepasveikstu, gyvenu ne ten, kur turėčiau. Gyventi. "Kai pamatysi pelėda, prisiminsi mane",- sakė lyg žinodamas, kad vieną dieną dings. Todėl aš suprasiu, jei mes daugiau nebekalbėsim, suprasiu, kodėl kiekvieną naktį jis miegos vis su kita, suprasiu, jei pamirš mane ir niekada nebeprisimins; tik noriu, kad liktų mano pusėje.
Sielos, apsningančios rankas. Praeis daug laiko, pastebėsiu, kad pagijau, kad jau tikrai paleidau, kad numečiau ant šaligatvio kaip kramtomąją gumą.
Ir jis nebebus tai, iš ko padarytos svajonės.

Noriu ružavų zefyrų!

Mano motina buvo žudikė.
Niekada nesibaigiančios liūdesio istorijos pagrindinė veikėja.
Jos vardas stebuklingas.
Gražūs vardai yra gražu.
Už tai ją myliu labiausiai.

Nuspalvink mano pasaulį vardų chaosu.

Girdžiu kaip užsidaro kambario durys. Apsiverčiu ant kito šono. Įsistebeilyju į tas duris. Pro jų apačią veržiasi šviesa- koridoriuje dega lemputė. Vonioje šnioksteli vanduo. Paskui sugirgžda laiptai. Žvilgteliu į laikrodį. Įprasta trečia valanda nakties. Atsisėdu lovoje. Trinkteli laukujės durys. Atsistoju, tyliai iškiūtinu į balkoną. Ant grindų voliojasi tuščias "San Valentino", ant stiklinio stalelio- raudono vyno taurė, pusiau nugerta, šalimais- "Marlboro Gold", sulankstomoj kėdėj numestas pilkas jo megztinis. Matau jį rūkanti kieme.
Kai grįžta, guliu nejudėdama. Vos vos kvėpuoju.
"Myliu tave",- taria guldamas šalia, susideda rankas po galva, kaip pievoj, o balsas, lyg mirusio- nykstantis,- "ir mums būtinai reikia susituokti, Salomėja". Priglaudžiu savo šaltas, kaip pajūrio akmenys pėdas prie jo blauzdų. "Kodėl?", "Negerai šitaip gyventi..." Prie smilkinio patikliai priglunda drėgnos lūpos.


Dabar. Kai jo nėra, viskas, ką turiu, yra mėnesiai ir sekundės. Dar žinojimas, todėl laukiu kada išsipildys ir pavirs namai spalvotom kaladėlėm. Ir nebebus jau nieko, tik lietaus vienatonės gamos. "Užtenka. Trenk",- padės galvą ant šlapios kaladės.
Nes viskas, ką turim mes, yra mėnesiai ir sekundės! Drėgnas ir saldokas, visam gyvenimui nosyje išliksiantis kvapas. Susiglaudę ant raudonų kėdžių, mes geriame rytinę kavą su pienu. Raudonoj peleninėj sparčiai auga pelenų kruvelė. Už atviro lango- lietaus kaskados. Jis žavus. Kai tik atsipalaiduoji, jis užkariauja. Bet aš laidoju jį. Nes taip reikia. Nes visą gyvenimą laukiau jo. Būti laimingam, reiškia mylėti tą, kuris myli tave. Toks yra pasaulis, kuriame nutinka geri dalykai, tik kad mes jame negyvename.

Bet viskas gerai. Man viskas gerai. Aš noriu, kad man viskas būtų gerai.
Žinoma, būtų buvę puiku gyventi prie tos upės, kurion vakarais leisdavosi raudona saulė...

Bet "mirti šalia tavęs yra toks nuostabus būdas mirti..."

Tokios yra moterų ašaros.

Liuminescencija.

Taigi, aš laimėjau.
Kad negrįžtų;
Kad galvotų;
Kad skaudėtų;
Kad neturėtų;
Kad nekvėpuotų;
Kad negyventų.
Ar tai nuostabu? Turbūt. Tik, kad aš nenorėjau pagrindinio prizo. Palaukiu dar 7 sekundes, tada įkvėpiu. Nukandžiotos, raudonos, šiurkščios mano lūpos.

Dabar jau gyvenu tarp tikrai rožinių sienų. Kartais susirangau lovoje ir tiesiog... stebiu jas. Man patinka, nes aš nebeskraidau. Kartais užmiegu ant sofos priešais televizorių keista poza, kuri būtų nepatogi bet kam kitam, bet tik ne man. Stačiakampio formos kambaryje su senoviniu porcelianiniu šviestuvu palubėj, mano guolis- idealiausioje vietoje, todėl sapnuoju daug, aiškiai, spalvotai ir tiesą. Ar antklodės gėlėtos? Antklodės gėlėtos. Ko gero, suradau namus. Ir nors nei spalva, nei stilius neatitinka mano įsivaizduotųjų, vistiek tai mano namai. Čia gyvena eskapistai.

Į didelius sąsiuvinius rašau apie stogus ir balkonus. Tūptelti. Iškvėpti. Mes bučiavom ir daužėm vienas kitą kambary, apstatytame ermitažiniais baldais. Iš paveikslo ošė dangaus žydrumo jūra. Raudonu vermutu sulietas auksaspalvis parketas. Jo mėlynos akys gal nuo ašarų, o gal nuo šypsnio ūkanotos. Nes "jei tu neliksi, tai kur tu eisi?" Nesvarbu. Į kitą pusę. Į didelius sąsiuvinius. Į ašaras. Į raudoną vermutą. Gal niekur.
Kaip pianino klavišai kartojasi kvėptelėjimai, kurių dar bus milijonai.
Įkvėpti.
Iškvėpti.
Daugiau nieko.

Noriu vėjuotos raudonos suknios.
Daugiau jokio lietaus.
Pažaiskime mano žaidimą.

I choose the sinn.
I let go.

Viktorijos. Pralaiminčios.

Aš maniau, kad už meilę reikia kovoti. Todėl persukau laikrodžius, užrakinau duris ir užkaliau langus; pavogiau bilietus, paslėpiau lagaminus, sugrioviau stotis ir stoteles, padegiau taksi automobilius, išardžiau geležinkelius, galiausiai autobusus, lėktuvus ir keletą laivų. Ir viską, viską, kad nesvarbu kaip greitai bėgtų, neliko jokių dalykų, kurie buvo. Paklauskite, kodėl tada aš pykstu.

"Išmok, kada reikia buti čimodanas, o kada reikia- lapai..."

Išėjau aš. Ryte, kai viskas buvo gerai. Kiemo rudoj žolėj raudonavo nukirstos obels obuoliai. Didele šalta nosimi šuo nebakstėlejo atsisveikinant, nes šuo jau buvo miręs. Aš neuždariau vartų paskui save, nes šuo jau buvo palaidotas pušynėlyje kitoj pusėj kelio.

"Balandos ir nasturtos",- pagalvojau sėsdama į tamsžalį "Volkswagen"ą, ir po pusvalandžio buvau savo mieste, kur viskas purvina ir apšiurę. Į Kalanten taip ir negrižau.
Ir net nepamenu paskutinio bučinio. O ir negaila! Nes paskutinę nakti šildžiau jo pėdas savosiomis.

Man liepia- "Nekalbėk apie herojus!" O juk aš savo laimę netyčiom paleidau. Ir net ne dėl to, kad jos visos buvo Viktorijos. Juk niekada nelaiminčios. Patelės bereikšmiais žvilgsniais. Geros lovoje. Jos visos buvo motinos jų vaikų.

Bet.

Aš esu Tavo pabaiga, Buratinų Karaliau, nors man ir nepatinka pasaulis, kuriame mes gyvename.

Tęsti.

Kada baigiasi kantrybė? Greitai. Vieną akimirką pamanai- tai paskutinis lašas. Kitą akimirką- veiksmas. "Salomeike, tu mano pupytė...", "Užmušiu tave, kale!". Saujos pilnos juodų, lygiai tokių pat kaip mano plaukų. Nepamenu, ar verkiau visą tą laiką, bet kai lauke ji spaudė mane savo glėbyje, skruostai buvo šlapi. Aš išsilaisvinau. Apsisukau ant kulno. Norėjau grįžti namo. Bet. Buvau namie.
Pasigavau taksi.
Gyvenime nutinka keisčiausių dalykų, deja, išsigelbėjimas už kampo slypi dažniausiai tik filmuose.
Aš bičiuliaujuosi su priešais. Mes susitinkame mieste, prisipilam bokalus oranžinio alaus. Jie laiko man plaukus, kai jo padauginu ir vemiu palinkusi virš unitazo. Mums trūksta mūsų, mes apsiverkiam, bet... Velniop! O tik taip galiu būti arčiau to, kurį prakeikiau. Baisiausiu prakeiksmu mylimo mylinčiam. Kartojau- meilėsnėranebuvobūtinegali. O jei tik labiau žeistų- rėkčiau, kad visada mylėjau ir...

"Salomeike, nebijok, aš visiems pasakiau, kad tu esi mažiukas dinozauriukas. Ką tik išsiritęs."

...ir jei būtų mano gimtadienis, o aš turėčiau vieną norą, panorėčiau, kad nebekvėpuotų.

Visžudis.

Kažkas išteka! O kažkas galbūt skiriasi po daugybės naktų. Nykias mintis užrašinėju ant čekių, reklaminių lapelių, riebaluotų servetėlių, įgrūdu juos į seną piniginę su delfinais, o šią į stalčių. Apatinį. Apatinių.

Taip geriau, nes tai tik mintys.
Kartoju tai sau, kol lieka tik juodas žodis ant baltų balčiausio lapo.
Ar lašas krajo. Ant vienišos paklodės balkone. Ryte. Kai garas iš burnų. Kai lūpos raudoniausios ir minutės jau tik paskutines.

Praėjo 4 valandos ir 96 paros.Man nepatinka, bet aš pripratau. Džiaugiuosi, kad turiu pasirinkimą. Taip jau nutinka, nes valgau vėlyvus pusryčius savo trupiniuotoje lovoje ir tenka gyventi.

Laiškas Mamai, bučiuojančiai rankas. Nes ji yra. Aš prisimenu. O ji nežino, kad esu ten, kur nėra horizonto, ten, kur jai viskas buvo užbaigta ir išsigelbėti nepavyko. Nes aš aviu juodais batais aukšta pakulne, mano paltas juodas, o ir plaukai pačios banaliausios juodos spalvos. Nes aš grižtu namo pusę dvyliktos nakties. Pavakarieniauju stačiom virtuvėje. Apsirengiu savo žalią pižamą.

Ir viskas sugrįžta.

Bet niekas taip neliūdina kaip pabaigos. Net jeigu baigiasi skausmas, dramos ir įtampa. O gal tie žodziai ant baltų lapų ar kraujo lašai ant šilkinių paklodžių.

Nes gyvenimas lagaminuose.

    Ir cappuccino kavoje.
         O tas žodis yra "ne".

"Jis jai nusišypsojo be apgaulės, jai reikėjo pinigų- toks pasaulis"

O skepsis, abejonės, ironija ir drungnumas. Mano sapnų dėzutėse- tik brutalios glamonės, nes būtent dabar baigiasi viskas, nuo ko jau niekas nebeprasideda. Nes tikrai buvau pakabinta ant sienos kaip kartono lakštas, man norėjo nupiešti veidą, kurio ieškojo galbūt net visą gyvenimą. Bet tai buvau ne aš.
"In Tilsit" nusipirkau "Mekongo" butelį ir visas 4 valandas iš miesto K į miestą K kovojau su gėdos jausmu, neleidžiančiu man jo išsitraukti iš rankinės ir ramiai prisilupti.
O žadindavo plūstanti saulės šviesa ir "your eye like a big pizza pie". Tada dar minutėlei priguldavo į šiltus patalus. Mintys svaigino. Spalvų ir formų magija. Tarp linijų.
Dabar stengiuosi ilgiau miegoti, kad diena greičiau praeitų. Bet atsibundu veidu į sieną. Nes kažin kas pasakė- daugiau taip negalima. Žiūrėti į jo debesis, skristi jo lėktuvais, žinoti, kad netgi tai- neamžinai. Nes mano prisiminimai yra. Tebėra.
Linijos. Siuvėjos, siuvančios sukneles damoms, sijonus, ir širdis vyrams... Ak, taip! Šiuo metu mano gyvenime nėra jokio vyro.
But yes/ but no
But yes/ but no
But yes

Apskritai kalbant, šito socialinio murkimo tikslas yra griovimas, visko griovimas. Kekšės! Kekšės! Ir aš.Čia toks prastas cinizmas. Nes aš kartais prikuriu istorijų, bet jos būna paremtos tikrais faktais, o viskas galiausiai ir tampa panašu į jas, kad jas kur galas...
Aš sinoptikas.
Aš pranašauju lietų. Ir nieko kito. Nes jis bent iš tolo primena malonumą.


O mano kojų nagai nulakuoti paprasta raudona spalva.

Moterys.

Rodos, nieko keisto, kad kekšė. Keista tik, kad šį kartą ne aš.