Atramos ir naštos.

Vien tik tvirti daiktai aplink, kurie užima tik jiems skirtą vietą. Tvarka ir harmonija. Aš grįžtu į šešėliuotą palatos dangų ta dieną, kai viskas galėjo prasidėti iš naujo. Bet.
 Tik liga. Nuo pirštų galiukų iki akių obuolių užvaldanti mane, užpildantį kūną skausmu ir bejėgiškumu. Nešiotis ją savyje kaip gražiausią pasaulyje muzikos garsą man yra lemta.
Šilta D. ranka ant mano rankų. Nejau taip paprasta būti švelniais ir artimais vienas kitam? Kažkur, kitapus akių, ištryško ašaros, bet aš valgiau sriubą toliau, lyg gyvenime nebūtų nieko svarbiau. D. šešėlis patikimai prilipęs prie sienos. Jis nesako nieko, bet tą šilumą, sklindančią nuo jo, aš jaučiu iki kaulų smegenų. Dabar jau yra aišku, kad šita ramybė ir yra laimė. Galų gale! Mintis ir jausmas, kuris mane visada besąlygiškai pralenkdavo.

T.T. nebeliko. Lyg pritrintos nuospaudos.




Visur tylu.
Atėjo laikas, kai matyti būtina.

Vanduo. Esu.

Tu ilgiesi savo vandens.
O mano gyvenimas kartojasi nuobodžiomis pastraipomis. Vardų neminėsiu, bet gerai, vis dėlto, kad N. nėra Viktorija. Bet fakto tai nekeičia.
Ten, kur nuobodžiu kasdienybės ritmu nesusiliesdami sukasi mūsų pasauliai, laikas užtrunka vis labiau, nes wir leben nicht einamal einmal. Ir kai kiekvieną rytą pabundu viena savo dideliame mieste, pilname taip gerai pažįstamų kvapų ir garsų, viskas, ko noriu, prisiglausti prie tavęs. Tik noriu, nes net negaliu to įsivaizduoti.

O saulėje įdegęs D. kūnas, lyguma jo žalių akių, šilta ir sausa jo delnų oda, balti ir aštrūs lyg skaldos akmenys dantys. Liečiu juos pačiu liežuvio galiuku. Ir... mėgaujuosi artumo akimirkomis, sudrebinančiomis visą pasaulį. Tuo džiaugsmu nesidaliju su niekuo.
Kūno spalvos rožės ant žalios komodos- taip išsipildo visi mano ilgesiai, taip kruopščiai dėlioju skyrybos ženklus su D. giliai širdyje. Gerdama priešpiečių kavą, galvoju apie jį ir jaučiuosi vientisa. Kaip ramus jo balsas skamba vonioje love me tender, love me true, žingsniai tyliai slenkantys svetainės parketu, ieškantys manęs po namus, jo švelnūs rankų tonai, lyg gausūs guašo potėpiai, švelniai gulantys ant viso mano kūno, karštos lūpos, prispaustos prie pasmerktos mano kaktos; jis, ir kartais jo nebuvimas, kiekvieną rytą, kai tu sumindai mane į pilką asfaltą.

Bet mes su tavimi esame rudenio medžiai, augantys ten, kur neapsilanko metų laikai. Tas užtrukęs laikas, lyg koks stebuklas tarp tavęs ir manęs, svaiginęs savo statika ir nekintamybe, dabar yra absoliučiai svetimas ir beprasmis.

Nors man tai ir nepatinka.