Parašyti viską iki paskutinio žodžio. Ir tada žaisti namus. Su pyragais orkaitėse. Su tempranillo ilgakotėse taurėse. Be ašarų akyse. Bet būti nepataisomai sugadinta, kažkur už to fasado, padabinto ZARA suknelėmis. Kortų namelio gyventoja. Laukianti vieno vienintelio T.T. kvėptelėjimo, nušluosiančio viską, kas buvo kruopščiai statoma ir paliksiančio mane plynoje dykvietėje.
Nemylėti daugiau niekada ir nieko. Būti tuščiausiu visatos indu, kurio negali pripildyti jokia materija. Beveik nekvėpuoti. Galėti turėti viską, bet nenorėti nieko, netgi to, kas turima. Vengti svetimų ir savų, o už vis labiausiai- savęs pačios ir to, visą griaunančio jausmo- apsėdimo T.T. Persisotinti gyvenimu ir tuo, ką jis duoda, bet jausti nežmonišką alkį T.T.
Žinoti, kad viskas yra beprasmiška.
Netgi tai, kas buvo.
O dar labiau tai, kas bus ir
ko nebus.
Nemylėti daugiau niekada ir nieko. Būti tuščiausiu visatos indu, kurio negali pripildyti jokia materija. Beveik nekvėpuoti. Galėti turėti viską, bet nenorėti nieko, netgi to, kas turima. Vengti svetimų ir savų, o už vis labiausiai- savęs pačios ir to, visą griaunančio jausmo- apsėdimo T.T. Persisotinti gyvenimu ir tuo, ką jis duoda, bet jausti nežmonišką alkį T.T.
Žinoti, kad viskas yra beprasmiška.
Netgi tai, kas buvo.
O dar labiau tai, kas bus ir
ko nebus.
