Kiek yra karas?

"At Home" by Beintat

Tai galėtų būti tobulas pasaulis. Amžinas sekmadienis ir garsi muzika. Viskas kvepėtų kava su pienu, o man daugiau nebeskaudėtų. Ir aš nebebijočiau likti viena. Būčiau niekieno. Ir man nebereikėtų ryti ašarų.
Bet kada buvo tas laikas, kai aš nustojau gerti raudoną vyną, kai lioviausi skambinti raudonu fortepijonu, kai nebegalėjau sustoti, net kai šviesoforai užsidegdavo raudonai? Ir paskui man nustojo rūpėti. O kiti dar yra įsitikinę iki šiol, kad aš nejaučiu skausmo. Bet, tiesą sakant, aš gimiau sniege su peiliu, įsmeigtu man į nugarą.

Dabar esu kantri ir mažiau beprotė, nes turiu laiko. Negaliu pasiduoti dabar, kai požymiai rodo, jog net vynas negali nuplauti tų dulkių- praeities nuosėdų ir griūvančių ateities sienų. Mano gėlėtos suknelės, klostės, pusiau dengiančios kelius, nuo kurių jis neatitraukia akių. Glamžiau ir lyginau jas prakaituotom rankom. Nežinau, ar ištverčiau visas tas valandas, jei nemylėčiau Tavęs.

Grįžti atgal pro atdarus į sodą langus, bet esame ten, iš kur lengvai negrįžtama. Aš tik kalbu, kaip labai tave myliu ir taip pamirštu, kokiame mele iš tiesų gyvenu. Tu nesutiksi, bet gražiausia, ką esu sukūrusi, yra sienos, kuriomis atsitvėriau nuo viso pasaulio, nes tas pasaulis pasiėmė kai ką labai brangų, tai, kas buvo skirta tik man.

Jei tai būtų sąsiuvinis, išplėšytum lapus. O dabar- kalnų viršūnėmis. Buvai mano smėlis, negalėjau suspausti tavęs delnuose ir net nepastebėjau, kiek tavęs pribiro po mano kojomis. Lyg visą laiką būčiau galvojusi apie kažką kitą arba būčiau buvusi kažkur pakeliui. Bet visa tai kažkaip susiję su Tavimi. Ir su visais tais svetimais daiktais aplink ir.
                      Nesvarbu. Esu tik vėjas tavo plaukuose.