Tada jis pakilo ir išėjo iš virtuvės.
Ši vasara nebuvo bet kokia. Pamečiau dienų skaičių, o pasaulis tapo plokščias ir gyventi jame pasidarė neįmanoma. Kristi ir vėl keltis, nežinant nei priežasčių, nei pasiteisinimų. Bet dabar jau pats gražiausias ruduo mieste, kuriame nėra beveik nieko, kas bjaurotų gyvenimą.
Bet aš nepamirštu jo kvapo. Net nežinau, koks jis. Tik žinau, kad jo. Nepamirštu pabalusių jo lūpų, jo akių, sugeriančių visas mano dėmes ir to, kaip kildamas jis užgulė stalą. Girdėjau jį. Supratau jį. Bet pasaulis jau buvo suskilęs į galybę dalių, o aš vis bandžiau padėti galvą ant batų dėžės, nes viskas tapo nebepakeliama. Lyg būčiau pripildyta nuodų. Jis spjovė man į veidą. Tada pakilo ir išėjo iš virtuvės. Bejėgiškai kabojo languotos užuolaidos.
O dabar- tylu. Kaip tik įmanoma yra tyla. Tas skausmas. Toks artimas. Prigludęs prie manęs. Bet tarpuose vis tiek lieka vietos laimei. Mąstydamas apie tai, gali net atprasti miegoti.
Bet šią akimirką sėdime su T. T. vienas prieš kitą- užnuodytomis mintimis, išsimaknoję neapykantoje ir meilėje, tokie netobuli, kad nervai virsta žvilgančiais laideliais. Kurti aplinkiniam pasauliui, nes kūnai padengti plona gėdinga stingstančio prakaito plėvele. Taip metai po metų jis apgynė mane nuo manęs pačios ir šitas prakeiksmas nebepersekios nė vieno iš mudviejų. Skleisdama ramybę, plečiasi šviesa.
Gal viskas turėjo išlikti taip, kaip buvo, nes pokyčiai atnešė tik skausmą, bet jis pasikorė, o aš iki šiol nepajutau jam užuojautos. Nes tada, virtuvėje, mano širdis pasidarė tokia kieta, kad sviedusi ją į Arną, būčiau galėjusi jį užmušti.
Kiekvienas privalo atleisti pats sau.
Nebūtina prisipažinti visam pasauliui.
