Raketos.

Kovas ir lapkritis, o mano skausmas- varvantis raudonas vermutas. Bet tu nesupranti. Tai tik kovo vėjas, taršantis purviną Nemuno vandenį.
Esi gramas gelsvų krasulos žiedų- didžiausias mano turtas tarp nepažįstamų miegūstų veidų, kai apraudu nepagimdytą meilę ir kalbinu svetimus kūdikius. 
Kažkas skaidrus ir slegiantis krūtine pakyla.
Ledonešiu pakvimpa.

Kinų restoranėlyje siurbčioju kavą, vos įveikdama pagundą paimtidar vieną šokoladuką, nes tu laikai mane už rankų, tavo delnai sausi ir karšti, o ant šachmatinių grindų banguoja tingūs šešėliai.
Ir tada tenka nubusti aukštoms viešbučio luboms prispaudus. Įsinerti atgal į juodus savo rūbus, sakytum, nešiočiau amžiną gedulą.
Tokia ta ryto elegancija.
Galiausiai tenka tave vėl užkasti žemėm.

 

Rėkti ugnimi.

Šį kartą galvotasis yra išsigandęs.
Nes aš atėmiau paskutinius žodžius ir tu, dešine ranka suėmęs mano netvarkingus plaukus ir prikišęs veidą prie veido, kuždėjai:
- Esi tik kurva.
Buvai arti, arti. Galėjau suskaičiuoti mažulyčius prakaito lašelius ant nosies, ar kraujagysles akių obuoliuose, ar žvilgtelėti į save, keistai užversta galva, tavo mėlyniausių pasaulyje akių vyzdžiuose. Taip arti, arti. Puikus atstumas. Tobulas atstumas spjūviui.
Bet. O taip! Aš esu. Vis dar. Juoduose šyduose tavo blakstienų, trūksmingame alsavime naktį, skaidriose pykčio ašarose. Visada, visada esu tavo kryžkelėse, kai pasirenki neteisingai. Esu griaustiniuose, už lango šniokščiant lietui, kai manęs nėra. Esu šilkiniuose cigaretės dūmuose, tingiai kylančiuose į dangų, kuriame irgi esu.
Ir, žinoma, esu tik kurva. Nelengva, bet esu.
O ar sunku, mielasis, pasimeluoti sau apie sugrįžimus, apie kuriuos nežino niekas niekas? Ar sunku kiekvieną naktį miegoti vis su kita, laukiant, kad ta naktis greičiau baigtųsi? Ar sunku išeiti ir gyventi, nuolat prisimenant kažkur tebesančią mane?
Ar sunku žinoti, kad esu žalzganuose tavo upės vandens pursluose, kuriais užspringsi?
Ar sunku žinot, kad esu tik kurva?
Turėtų būt nelengva.
Atleisk. Aš nemoku būti silpna.