Šiandien ir.

Negalėti niekaip paleisti juodojo veršiuko iš savo vaikystės. Bet dar nebūti pakankamai drąsia apie tai parašyti.

Daug galvoti apie motiną. Apie tai, kada ji tiksliai mirė. Ar ji suprato, kad yra negyva? Kaip aš nepastebėjau? Ar ji jau buvo mirusi prieš man gimstant?
Apie tėvą. Apie jo rudas šuniškas akis. Drėgnas nuo ašarų dėl juoko. Apie mūsų paskutinį pokalbį, kurio atsisakiau.

Ar jie mane mylėjo? Ir kokia buvo ta meilė, jeigu taip? Ar tas juodas veršiukas buvo tos meilės išraiška? Viskas ką jie man galėjo duoti? Juodo veršiuko maitą?


Negaliu parašyti ir apie savo vyrus. Apie visas su jais praleistas dienas. Ir naktis, na, žinoma. Ne sielvartingai, bet ir be pagražinimų.
Stengtis iš visų jėgų kažkodėl nepaleisti skausmo, taip ilgai auginto ir maitinto mintimis apie T.T.

Akis už akį. Todėl sunku žiūrėti. Matyti. Pyrago trupinius ant virtuvės stalo.
Kartoti sau, kaip visa tai nesvarbu, bet iš tiesų, neturėti nieko svarbiau. Nieko svarbiau už trupinius ant virtuvės stalo.

Ir toliau leisti sau nebūti laiminga.

''jūs visi nutolot. net kai glamonėju jūsų kūnus...

...galvoju apie vabzdžius,
kates ir mirtį.
o jūsų tiek daug:
efemeriškos mergytės
baleto bateliais,
nesiskutę operatoriai,
barų vaiduokliai.
visi jūs
stebit kaip šviesa sminga tarp
mano krūtų
ir daili vidinė terapeutė
leidžia viską.
aš noriu jus dulkinti,
man nereikia jūsų sielos,
prisipažinimų
ir išpažinčių.
geriau kalbėkime
apie filmus, kurių nematėme,
arba
cituokime Stedhalio epigrafus.
tada užmigsiu
ir mes būsim
bent šiek tiek arti.
(pilka_voverė)



Mano pačios elgesys mane šiurpina, bet kartu ir padaro man įspūdį. Galiu pulti į ašaras be jokios menkiausios priežasties, bet gyvenimas su pyragais orkaitėse ir čiobreliais ant palangių. Tai padeda tik iš dalies- lyg karas po vaiskiu vasaros dangumi.
Bet gyvenimas knygomis, knygose, tarp jų. Žodžiai. Žodžiai. Žodžiai. Žmonės, begarsiai kaip vėjas tuopoje šalia mano virtuvės lango.  Nuo arbatos puodelio kylantys garai, jos aromatas. Tai ir viskas. Taip prasideda gyvenimas. Lyg tai būtų atsitikę per vieną naktį.
 Jis nusijuokia. Aš nusijuokiu. Paskutinė mano atbraila. Laikytis įsikibus tvirtai kaip gyvybės. Nes jis ir yra gyvybė. Paskutinė man likusi. Griežta kaip žiemos speigas. Ir aš nebeturiu prabangos būti nesugaunama keistuole, nes mano siela, mano kūnas priklauso jam.
Visa kita nutolę.

Ir D.- reklaminė pertrauka.