Akimirkas bekaupiant.

Gali apsivyti kaklą rankomis, įgrūsti pirštus tarp pirštų, susiglausti taip, kad nebūtų jokio tarpo, nė menkiausio plyšio. Bet net susikibę šakomis ir susiviję šaknimis medžiai girioje lieka po vieną ir stovi audroje vieni.
Mes- net ne girioje, o šalto ir abejingo pėstiesiems asfalto platybėse. Ir lietėmės tik pirštų galiukais. Ir tai- vos vos. Dar- nugaromis miegodami, ir kartais apsiversdavau ant kito šono ir įsikniaubdavau jam į nugarą, o kartais man atrodydavo, kad jam įgriso ir tais kartais kažkodėl jausdavausi nesmagiai. Nes žinojau, kad nieko, nei jau, nei vis dar nėra, o tas šalia gulintis svetimas kūnas tik niokoja mane, kaip nepatyręs chirurgas ardo mano vidaus organus- širdį, smegenis... Neneigiu- žinojau.
Jau beveik du mėnesiai. Iščiupinėjau kiekvieną jausmą, net menkiausią kvėptelėjimą ar virpį. Visi turi pavadinimus. Ir nors skausmas atlėgo, užvirė širdis. Aš pikta. Nes jaučiuosi kaip mėsos gabalas, kuriuo pasinaudojo. Negaliu patikėti, kad nesibjaurėjau jo puldinėjimais, stumdymu , grabaliojimu ir dulkinimu...
Pasaulis ydingas, bet jaustis laimingam- nieko baisaus.Tikiuosi, kad to kada nors galėsiu palinkėti ir tam save dievinančiam, teatrališkam, kapitalizmu susižavėjusiam buratinų princui.
Kita vertus, iš kur žinoti, kad lieti duženas, jei nemoki jausti? O jei ir pats esi negrįžtamai sudužęs?

Tiems, kurie skuba netekti.

 

• Nes rašo tik nelaimingi.

O paslaptis apie mano ateitį atskleista. Ir taip nesurežisuotų net Spylbergas. O aš dabar jau žinau, kur ta mirtis. Ir jei anksčiau svarstydavau- manyje ar šalia manęs, tai dabar jau žinau- visur. O taip ieškojau.
Išbandžiau visas kėdes, perdėliojau spintose skalbinius, išvaliau langus. Pagaliau- lempų gaubtus, durų plyšius, perverčiau visų knygų puslapius... bet neradau.
O buvo taip paprasta. Slepiasi tik tada, kai ieškome. O gal- kas ieško, tas randa?
Tik, kad manęs nebebus... Aš apie tai nepagalvojau.
Nebijok, Salomėja, viskas bus gerai. (Jei tik liksi gyva)

• Nes tai atrodo labai tikra.

Visus nepasakytus dalykus stengiuosi pamiršti. Nes dar nesu pasiruošusi to ištarti garsiai. Kas iš to, kad aš jau viską žinau, jei niekada to negalėsiu papasakoti kitiems? Nebent būčiau pasiryžusi viskam.
Kita vertus aš ir taip viskuo pranešu apie save. Netyra, darkyta, neaiškia, skubia svajonių kalba. Aš puikiai tvarkiausi su užuominomis ir ženklais, nors gal ir negalėjau mažiausiu gestu ar intonacija pakerėti, pravirkdyti ar prajuokinti, bet bent nepasiduodavau.
Nors ne. Man nereikia jokiio alibi. Aš nesijaučiu kalta, kad nieko neveikiu.

"ir jei klysti, tai klyst iki galo, kad daugiau klaidų nekartotum <...>"
Va ir ne, blet, va ir ne.

Suprantu. Suprantu. Suprantu.

Išsitraukiau visus rašymus šiandien. Mažas savo apgaules ir sapnų nuobiras. Nuostabi diena gauti bent menkiausią šansą į gyvenimą arba bet kokia kaina to išvengti. Nes visi mano vyrai buvo liūdni, todėl likę už borto, gerdavo iki dugno. Vėliau tapdavo skambučiais į kuriuos neatsakoma, kišenėmis, pilnomis kriauklių ar dūmų gūžtų.

O aš tik norėjau, kad nebūtų tarp mūsų jokio tarpo, net menkiausio plyšio, bet meilė tai kur kas daugiau, nei pasakyti myliu; daugiau- tai yra praktiškai viskas, išskyrus bereikšmių žodžių kalbėjimas. Aš nebekalbu apie ribas, bet jos vistiek egzistuoja, kaip kvadrato rėmai, tik daug toliau, nei aš įstengiu matyti.

Nauji gyvenimai, naujos pradžios, naujos vietos, kurioms priklausysiu... Bet tai neverčia manęs šypsotis, nes mano mylimasis virto ašaromis.

Paslaptis apie mano ateitį.

Mano savaitgaliai- užsitęsusios dykumos tarp telefoninių skambučių. Sunkiai tramdomas noras priminti apie save, nes bijau atrodyti be ryšio, niūriai ir kvailai.

Gyvenimas čia ir ten. Ir nei viena, nei kita nėra mano namai. Atsipalaiduoju tik žvilgčiodama i vitrinas, klausydama savo mėgstamos muzikos ir laukdama įkvėpimo. Ir dar kai ko. Laukdama.

Rinktis.

Tarp ekscentriško tipo, kuriam esu tikra beprotė ir pribloškiančio grožio, šalia kurio atrodau ir jaučiuosi kaip tuščia vieta. Paprasti nesudėtingo gyvenimo objektai.

Dar prieš mėnesį žadėjau išvykti. Išnykti. Palikti. Ir pradėti viską iš naujo. Kitaip. Naujai. Dabar jau žinau, kad niekur tikrai nedingsiu. Nes aš turiu nepakartojamą idėją- gyvenimo kvailystę, kuri... na, taip, ji labai susijusi su buratinų princu.

Dar, kaip visada, turiu problemu, šį kartą- avietinės spalvos. Nes gyvenau kaip išprotėjusi ir nepasaugojau savęs.

Siaubingai abstraktu. Kaip ir visas mano gyvenimas, kuris nebepriklauso man.

Na, bet tai irgi nieko keisto.

apie Buratinų princą.

Tomui Tomui Pomidorui.

Jis išsnigo puriu sniegu po mano kojomis ir pavirto lašančiais lašais. Pasibaigė paskutinėmis birželio dienomis ir.
Mano tėvas mylėjo rudaakes blondines. Dar buvo toks Paulius, kuriam dvokė iš burnos. O mano draugė netikėjo tuo Dievu, kuriuo tikėjau aš ir.
Mėlyni liežuvėliai nuo gervuoginių karamelių, lyg viskas būtų buvę pernai, kai aš dar buvau kitokia, o jis maitinosi savo skausmu, kartodamas kaip maldą: "tik šiaip mergiotė", o aš gyvenau kaip visi ir.
Augau. O jis tapo žmogumi, už kurį meldžiausi kiekvieną naktį tam Dievui, kurio nėra ir tam, kuris yra, ir netgi tam, kuris visiems atseikėja vienodai- teisus tu ar kaltas ir.
Aš atidaviau jam kompasa ir džiaugiuosi, kad jis rado kelią, nes šaukdavo mane "Alisa", o aš girdėjau plakant jo širdį.


Dieve, jeigu tu esi danguje, tegu tai liaujasi dabar.

Jis ir ji. Arba- "Mes turim skėtį"

Visi prakeiksmai ir linkėjimai išsipildė. Vaikai negimė, o ašaros liko ašarom.
Užsirūkyti. Aš paaiškinsiu:
Baimė- gauti progą išeiti, išgėrus truputį daugiau, nei įprastai vyno, nors tai man grąžintų spalvas. Skambėti švelnia muzika, kai visi garsai nutrūksta, ir lieka tik vienas- neramus alsavimas šalia. Lašėti lašais ir pakibti varvekliais, nes sniegas ne baltas, laukiau kol ištirpo- tikėjau. Tai primena lietų. Todėl- pavadinu jį debesiu, nes tai tik lopinėlis blyškaus mano pasaulio, kuriame tampu svetima, nes iš visų pakampių, kaip benamės katės akys, žvelgia nelaimės. Lyg visi būtų dingę, mirę ar iškeliavę nežinia kur, o pasilikę tik tie, kurie nežino, ką reiškia žodis "baimė".
Nes aš išmokau ilgėtis neliesdama šilkinių jo plaukų, tik aplankiusi šviesius jo miestus. Tikriausia tai pabaiga.
Ir paskutinės mano dienos mano mieste.
Taip, pasivadinęs juo ir ja, mano kraujas iškeliaus su laiškais.
Ir lietaus aš nebebijau.

Dovanų maišų epizodas.

Detalės. Išprotėjęs miestas. Prisodrinimas. Triukšminga, apšviesta ir spalvota griūtis. Gatvėse- mašinos, ryjamos kitų mašinų.

-Parodyk man, kaip tu padarai šį triuką, ir aš pažadu Tau, kad iš pirštų virpėjimo Tave atpažinsiu, mano prarastasis, niekad nepažintas keistuoli...

Rausvame danguje baugina žvaigždžių nebuvimas. Užnuodytoje naktyje tviska akli langai, aplink plėšriai kaukia automobiliai, be to, lyja- didelė maišatis. Tarp suglaustų delnų išauga tylos ir nesusikalbėjimo istorijų medžiai. As nebeverkiu, nes šitas lūžis, trūkis ar daugkartinis bilietas yra ta kaina, kurią moku už skausmingą monotoniją, kauptą daugybę mėnesių. Nes gyvenau įsitikinusi, kad pasaulis plokščias, o visata tolygi fantazijai. Bet juk nykias istorijas visuomet užpildo vienišos merginos. Šį kartą esu pernelyg padrika ir spontaniška. Jis- kaip mėlynas cikados sparnelis- patetiškas. Bučiuoja man rankas. Jis žavus. Bet aš nusiteikusi Karui.

Užaugau tikėdama, kad filmai šnabžda mūsų pačių paslaptis, o dabar gyvenu čia- tarp knygų rausvais kolenkoro viršeliais, rūbų parduotuvių mieste su Laisvės alėja, demonstruojančia prostitutėms būdingus papuošimus.

Jolanta, aš mylėjau Tave. Bet negali manęs saugoti. Aš esu kitame pasaulyje. Ir Tu negali manęs nuo jo patraukti.
Bet Tu iš tikrųjų pavojinga.

nes kai aš verdu tau agurkų sriubą.

kaip cunamis horizonte skrenda laivai. aš sinoptikas, aš pranašauju lietų. ir man negaila nieko, nes niekas neįmanoma, tik kas nutiks su mumis, superrealiais istorijų pasakotojais, jei viskas tarp mūsų yra apgaulė? nužudyčiau tave kęsdama tavo skausmą, bet noriu, kad tu verktum, nes rojus- tai tik paprasčiausias fabrikas, ten kuriame savo gyvenimą ant kitų žmonių sudužusių svajonių.

aštuoni milimertai miesčioniško laiko estetikos. čia net laimė sveriama. trys gramai. šešiems. nuotraukos. paukščiai. ir egzistavimo beprasmybės siaubas.

švintant sėdžiu ant rasotos žolės. nebenoriu tavo kvėpavimo prisiminti, nes mes ne vienoje paletėje. kažkodėl išsirinkau patį balčiausią.

aš nustojau bėgti.
aš nustojau vytis.
aš nustojau žinoti tavo vardą.

bet racijomis, telefonais, faksais, lietaus debesimis, kalėdiniais atvirukais, cirkų karavanais, švelniais svetimų bučiniais, požeminėmis perėjomis, tiltais, kruvinomis paklodėmis, purvinomis kojinėmis, lempiniais televizoriais tu grįši.

"Kai niekas tavęs nebemylės, kai visi tave pamirš, sugrįši ant kelio, kur likau aš. Kaip ir visi, grįši sudužusia širdimi ir mano glėbyje ieškosi vilties. Kai neliks nė lašo tavo didybės, o akių spindesys jau ges, lauksiu ten, kur mane palikai, išskėstomis rankomis ir su nemirtinga meile" (Bambino Song)

Tikriausiai taip ir atsitiks.

Aš esu melas ir tikrasis apsimetėlis.

Mes dainuojam lopšines negimusiems savo vaikams. Prarandam brangiausias vietas ir žmones, todėl nebėra kur grįžti. Išdalinę viską kitiems, vistiek tebeturime tai, nes prisiimam svetimus smūgius. Dalinamės viskuo, bet liekam svetimi. Kaip pienas iš butelio išteka atrumas.

-Nejau manai, kad niekas tavęs nemato?
- Tu girtas!
-Aš tik noriu žinoti!

O aš verkiu, nes tikrai tariausi esanti nematoma. Ar bent perregima, kaip kvapai, pranašaujantys žydėjimus. Nes mano spalvos išbluko. O gal patamsėjo… Aišku tik, kad juoda yra juoda, pati juodžiausia.Mano žaliaakis ledinėmis rankomis suima man galvą ir bučiuoja nosies galiuką. Juk negali norėti visko iš karto.

Kvėpavom.

Nežinia kaip ilgai ieškojau pavadinimo apsakyti tam, kas vyksta aplink mane. Tarp lašančių klavesino ulbesių ir “nurautos” hard techo, migloje kaip veidas švietė kelias, ir aš bėgau paskui nežinia ką. Vijausi. Kibausi šaltais pirštais į skvernus. Kabinausi akmeniu jam ant kaklo. Prireikė ilgos akimirkos susivokti, kad pagauta esu aš.
Norėčiau apsisukti ir grįžti atgal. Bet atgal nebėra. Nebėra ir oro. Nei langų.

“Nuo manęs tave apsaugos laikas. Nes as pamirštu”

Bėgantys sapnai.

Metafora. Išmonė. Sielos atspindys. Esamąjame laike mano buvimas ten. Tik mano dangūs neteka kaip žaliosios upės, dabar jie srūva baltu smėliu pro pirštus.

Šokių aikštelėje- lazerių šviesos skruodžia kiaurai. Ir plaka- plaka- plaka- pla. Ką? Plaka širdis. Tai kas, kad man pažadėta siela ir prisiekta širdimi,- visa tai yra niekas, į kurį nūnai taip veržiuosi aš, tiek daug aukodama jam ir dievams iš mėlynųjų užrašų.

Norėčiau pasinerti į grįžimo upes, bet matau, kad tai tik klanas kraujo tiršto. Akys žalios, o ašaros vistiek mėlynos, todėl geriau jau nekestų manęs šiandien. Arba dar geriau- iki tolimiausio rytojaus, kol persipilsime sapnus. Sąvokos bedugnės, o aš verkiu į šlapią jo megztinį, nes jis sako: “Neišeik“. Mes lūžių vietose būsime dar stipresni.
Nes tik jis duoda man sparnus, ir mano sielą išgelbėti gali tik jis. Nesvarbu, kad ta ramybė kruvina. Aš nebenoriu to parketinio dangaus.
Juk visada būsiu maža mergaitė, ar ne?

II.

Šarmotos varnos, juodos liepos!
Tada atsisėsčiau ant gėlėtos lovos krašo ir linguočiau. Tikrai. Nes per daug tos meiles, kuri net neturi lyties. Gyvenimo medžiuose- mergaitės labai baltais riešais. Nežinau kaip liesti jas. Bet aš stipri. Ypač kai klūpau ir meldžiuosi už stovinčius šalia, į dangų užverstais veidais. Nes mirtis manyje ir aplink mane.

TAIP BAIGIASI LAISVĖ, EINANČIAM LINK VARTŲ.

Kad ir kur tu būtum, R., retsykiais pagalvoju, kad ir man nutiks tas pats. Skirtumas tik tas, kad tu supuvai nespėjęs numirti.

Tavo vakarykštė diena.

Valtys ir vežimai. Baltos suknelės su nėrinais. Skėčiai ant sūpynių. Taip grįžau į savo akis ir savo lūpas. Taip grįžo oras į mano plaučius ir vėjas į plaukus. Klavišai prisilietė prie pirštų ir kiekvieno praeivio veidas tapo ypatingas. Nes negaliu būti kieno nors nuosavybė. Turėtum būti aklas, kad nematytum to. Nes aš jau išžadėjau visus pažadus, todėl niekam negaliu pažadėti savęs visos.
Nė viena, nors ir taip pat koketiškai juoda nebus manimi. Nesivadins mano vardu. Ir neturės to, ką turėjau aš, o ir nenorėtų turėti. Nes čia, tarp visokiausių daiktų, baldų, stalų, kėdžių, japoniškų minkštasuolių ir nejaponiškų šviestuvų, melsvų sanpaulijų, knygų stirtų ir kitokios mantos, pelenų daugiau negu ugnies. Bet dar liepsnojam. Tik reikėtų gelbėtis. Ta griaunanti stichija- kasdienybė. Rutina. Banalybė.
O kulminacija tame, kad voratinkliai ligi šiol laimingai tebekaba savo vietose. Nes girdėti tik variklio užimas, kai važiuojam visu greičiu per lietų, o mašinų lemputės raudonos kaip karamelės.
Norėčiau viską užbaigti tiesiog dabar. Bet nebėra jau kur trauktis, todėl finišuojam į startą, o mintys- žalios kaip upė. Ir venomis krauju teka plonyčiai, balti kaip cukraus piršteliai. Kartais įsikimba į mane sapnuose, todėl baimė- kaip miško eglės- į dangų besistiebianti.

o už nugaros nukrenta debesis ir sudūžta į oranžinius herberos žiedlapius. Dienos prailsgta, pasidaro neįmanomai ilgos. Kaip mėnesiai ar vasaros be lietaus, ar metai. Tik kas sugalvojo visus tuos kambarius, kuriuos reikia pereiti šlubčiojant skaudančiom, žaizdotom kojom, kai po kiekvieno žingsnio norisi pasiduoti? Bet kiekviena diena ypatinga, nes visada pagaliau surandu tą gyvenimą, tą meilę. Tą kelią, nė kiek nelengvesnį už tūkstančius buvusių kelių, nes negaliu išmesti iš galvos to, kas negrįžtamai buvo, ką klaidingai pažinau širdimi, bet pagrįstai bijojau.
Kerpami plaukai krenta ant grindų juodvarnių plunksnomis. Lietaus pinigėliai juodina šaligatvį. Mes sulipam į traukinius, grįžtančius atgal. Lotynų muzikos ritmais keliaujam į mūsų stotis, nes viskas dar tik prasideda.
Tiesiog per kopas eidami sukūrėm vienas kitą. Krito šlapdriba ir vėjas košė kiaurai mano ploną paltuką. Tulpės saujoje nugeibo. Tada jis pasilenkė bučiniui ir aš jį pabučiavau. Toks intymus gestas lyg jau būtume artimi.

23/03/2009 20:44 ” jei negali būti dievu, būsiu aš :) “

Operaciją “Krištolinė kurpaitė” oficialiai skelbiu nutraukta.

Palėpės

Bėgti. Bėgti.

Tada atsigulti per lietų ant žemės ir gulėti, kol prasidės žaidimas, kurio niekas negali laimėti. Bet lūpos visada išlieka raudonos, o antklodės gėlėtos, net kai stogai nulyti ir balos. Išlaukti. Visą tą laiką. Kantriai. Gal net su pasimėgavimu. Tik to laiko- jau seniai nėra. Bet aš- kaukių virtuozė. Tik baisu, kad kas nepalįstų po mano oda ir nesužinotų.

Lengviausia būtų pasitraukti ir pamiršti tai. Norėčiau. Bet aš lošėja. Aš stipri. Ir aš nemoku būti viena. Paprasčiau tapti Dievu, jei niekas kitas to nenori. Arba gal geriau pagulėsiu ant purvinos žemės ir palauksiu, kol priartės balandis. Ir jei nieko, tapsiu laivu, niekada negrįžtančiu namo.

Ar tai ką nors pravirkdys?

…………………………………………………………………………………………………………………………………

Nes ant paskutinio tirpstančio sniego mes gulime šlapiais paltais. Rankos ledinės, iki raudonumo įkaitę skruostai.
-Pasakyk man, kas tu esi?,- klausiu.
-Didžiausia tavo gyvenimo klaida,- išgirstu.
O aš- lyg pagauta už rankos vagiant, ar už liežuvio meluojant (bučiuojant). Žinau. Bet mūsų vakarai pilnais žandais pinakolados skonio sūrelių, tarp rožinių sienų, kambaryje, apšviestame televizoriaus. Nebylaus, nes klausomės primityvaus bliuzo. Ir užgeriam viską vynu.

Kai kas niekada nesikeičia.

Iškvėpuota isorija. Nelabai įmanoma, bet tikra.

skaidrus kaip stiklas, kaip ašaros iš žaliausių pasaulyje akių ir saldus kaip morengo pyragaičiai ar orgazmas po akių vokais yra tas skausmas. Matuoju jį prisilietimais ir gaivaus oro kvėptelėjimais. Ir nepaleidžiu, laikau iki kraujo suspaustuose kumščiuose.

Nes mano medžiai jau kvepia ugnimi, o aš išaugu iš sniego kruopų ant šaligatvio kaip pienės, kaip piktžolės, kaip durnaropės. Ir dabar svarbiausia yra nepasiduoti, nes net plieno grandinės nutrūksta, o tai buvo tik voratinklis ant smilgų nurudenėjusioje pievoje. O juk už sekundės- pavasaris.
Kontrolė nėra valdymas, bet aš darau viską, ka liepia, nes reikia eiti,o tampu rožine lėle. Esu priversta atsargiau galvoti norus, nes ribos tikrame gyvenime neegzistuoja. Ir kiek upių dar reikės perplaukti, kad širdyje būtų ramybė ir kitame krante iš sėklų išaugtume liepsnojančiais medžiais, dingtume baltomis linijomis nuo glotnių paviršių, ištirptume cukrumi puikioje cappuccino kavoje ir išsipildytume karščiausiomis svajonėmis?
Jau geriau taip, nei užsidusinti meilės žiedlapiais.
Bereikia prisiminti smulkmenas ir išsaugoti.
Bet kokia kaina.

Alisa, sugriovusi stebuklų karalystę.

Kruvinų rankų lytėjimas ir alsavimas, kai eini greta. Tada sienos atsiveria. Nes gyvenimas gražus kaip medžiai ar knygos dulkinais viršeliais namo palėpėje.
Aš nepasiklydau. Tiesiog radau milijonus netinkamų kelių.
Grįžtu prie kasdienių įpročių- galvojimo, cappuccino, ledų su klevų sula. Juk skauda nebūtinai dėl žaizdų- tikrų, ar apsimestinių. Juk žmonės gyvena pasaulio kiaurymėse tarp vago(i)nu, suglamžytų laikraščių ir visokių netiesų, nežinodami vietos, kurią galėtų pavadinti namais, nežinodami, kad yra stebuklai, nesuvokdami, kad net kai viską turi šalia, daug svarbiau yra tai, ko neturi.
O baisiausia tai prieš aušrą. Tada prisimenu labai aiškiai tą akimirką, kai visi užsimerkė vien tam, kad aš pamatyčiau pirmoji. Ir aš suspėjau. Tik dar reikėjo nusikapoti rankas, nes krištolas irgi pjauna. Tai kas, kad relikvinis.
Bet aš vis dar esu. Išsidraikiusi ūkuose, susidaiktinusi vaizduotėje, sucukrėjusi sapnuose ir išsiliejusi siluetuose. Todėl išmok kaip maldą, kaip griežtą litaniją rudenio vėjus, paukščių giesmes, kad pažintumei tą, kur paleidau į laisvę ieškoti tavęs.

Ir, Mielas Mano, tik nenustok verkti.

Salomėja ant sienos

Miestas- pilkos spalvos. Dangus- baltas.
Prėjo viena niūri fejerija.
Ir visi Jūs, šokinėjantys nuo tiltų, ar kabantys parkuose ant medžių, mirtinai nukraujavę, užmigę ir nenubudę, kankinti ir maldavę mirties, ir visi kiti mirtingieji, mano karas- ne prieš Jus. Nes aš jau nebe čia.
Nes vaikščiojau stogo briauna pirmyn- atgal. O žmonės žiūrėjo. Vieni kreivai, kiti lietė ir sakė: “Kokia tu drąsi esi šiandien!”
Bet viskas buvo netikra. Ta briauna- ne stogo, o tik paprasto angliško porceliano, iš kurio gertume arbatą, jei nebūtų raštelių po durų kilimėliais; jei asmenybė nebūtų kaip skorpiono- nyki; jei aš dar nežinočiau nieko apie nesąmonių lemtį- kad jos išveda į avanssceną tai, kas slepiasi kulisuose ir ko paprastai nematai. Pastato po prožektoriais ir parodo paniekintas intonacijas ir visus prieš akimirką sutiktus bevardžius praeivius.
Trumpam ir aš buvau tapusi praeive.
Bet aš esu daugiau nei bateliai ant mano kojų. Aš esu daugiau nei mano piniginė. Aš esu daugiau nei mane supantys daiktai. Nes kažkur tarp tų daiktų- esu aš. Ir as nenoriu savęs prarasti.
Nes niekas nesustoja, o svarbiausia lieka vietoje. Tai kam taip skubėti iš čia? Nes tai tik mažas vėjas dideliame mieste.
Ir aš nebeatsisuksiu, kad ir kiek sektų man iš paskos. Ir nekalbėsiu, nors “pick up the phone, please!”, nes prie upės gyventi tikrai būtų puiku. Bet kitaip gyventi irgi išmokstama.
O ta tyla- už nenukirstas galvas. Nes-

“Kuo dažniau jis miršta, tuo labiau ji myli”

Už paveikslėlį ačiū Andriui- Lepšiui.

žmonės šlykštūs, ir panašiai. Tačiau dėl jų plyšta širdis.

Žalia arbata su jazminaičiais ir rytiniai pokalbiai jam. Mintimis. Nes pro mano langą- ugnis į pelenus, daiktai į dulkes, jausmai į skrybėles, kad galėtų išskristi. Pro mano langą. Aš viską suprantu. Bet man to nepakanka. Mielos Matricos iškeliauja su varnom, nes uostai sudeginti. Tik sūrumas graužia akis, nes neturi žmogaus tol, kol negali jo atsisakyti. Aš ne geležinė, todėl- paleidžiu. Tai kas, kad sugriovė mano sienas ir
supjaustė sparnus. Juk sienose buvo peiliai, na, o sparnai… Nebeskaudėkit gi pagaliau, nebeskaudėkit!
Aš nepamenu kaip atėjo vakaras i tą tuščią ūkanotą miestelį, bet tada viskas buvo įmanoma ir teisinga. Ir kvapas pažįstamas, ir šerkšnas tas pats. Rodyklės rodė tiksliai mano įprastą devintą valandą. Ir mano akys pamiršo matyti.
Todėl- jei nesudegėm, tai bent pasišildėm.
Žmonės atleidžia. Tik nebūtinai grįžta.
Aš jau nebesakau 'tu' ar 'jis'. Tik ar dar laisvas, o gal jau niekam nebereikalingas?

Ir koks buvo tos meilės vardas?
Stebuklingas tos meiles vardas buvo.
Baigtinumai
baigiasi, o tęstinumai tai tęsiasi. O panika liejasi sąnariais kaip
sirupas. Neatsisuku, kai prie šviesoforo laukiant žalios už nugaros
girdžiu: “Šita mergaitė skaniai kvepia…tikra tiesa”, nes žinau. Ir dar, kad vyšniom. Tik neturiu jėgu pakelti ragelio ir kalbėti su kuo nors neaiškia, nerišlia, atsibodusia kalba.
Nes nusipiešiu didžiuli Budą ant rytinės kambario sienos. Nusavintieji Depeche Mode ekrane ir Jem ausyse Please do it for me.

O mes vėl geriam kakavą ant stogų naktimis, kai nesimiega ir klausomės
lotynų muzikos, beveik įsitikinę, kad 24 valandos per parą yra labai daug gyvenimo.
Nes dar kepam pyragėlius su persikais. Ragaujam juos su 'Beauvillon'. Kartais atsakanciai nusitašom. Kartais aš pasilenkiu bučiniui ir kartais mane pabučiuoja. Kartais mes juokiamės iš bet ko, kartais piešiu dramblius, o dažniausiai tai rašau laiškus. Tik tušinukas nusimetęs velniai žino kur, todėl akvarelėm, arba kreidutėm.
Skaitau 'Naivus. Super', o taip ir jaučiuosi- paleidžianti nykstančią tikrovę, kurios
nebepatvirtina net žodžiai telefone. Tik neužtenka ištrinti. Dar reikia patikimo būdo atminčiai išvalyti. Pasilikti tik įspūdžius iš vaikystės. Ir kuo greičiau ką nors susapnuoti. Čia vienintelis būdas pabėgti.

Del manęs tai galėtu snigti dar 3 metus 7 mėnesius ir 21 dieną. Kai pagalvoji, ne taip ir kvaila. Bet lietus vistiek geriau.

Raudoni medžiai ir.

'Ar girdi, kaip tumblebukai groja?'

Kai išsninga visi dangus, o mano 7 minipasauliai miršta, aš atsiveriu kaip tuštuma žmonėse, kuriems esu narkotikas. Neberodau savo veido ir nebekalbu tiesos daugiau. Išmokiau ilgetis.
Vieną kartą gavusi neįmanomą turėti, apsinuodijau savo pačios krauju. Tai dar gerai, kad nepaspringau. Bet niekas nesibaigia. Ir aš iš naujo tapsiu tuo, kuo kvėpuojama. Ir galbūt paskui niekam nereikės mirti. Tik meilės virvės.
Tik laikrodžių karai. Kai lėtai kraustausi iš proto. Kai dūstu ir smaugiuosi. Nes jei bučiau šešėlis, tai tik medžio. Ir būtinai negenėto. O kambary skrajotų daiktai.
Man kalba meiles, o aš lieku su žmonėmis, kurie laikė mane už rankų, kai bijojau. Kai dangus buvo iškvėpuotas, o dabar dar ir išsnigęs. Nes susitikę per pirmas šalnas, iškritus sniegui, nebeprisimenam- buvo ar ne.
Irgi lietuje! Ir daugybė šauktukų. Nes nebetikiu neįmanomais dalykais- tokių nėra. Ir nenoriu būti kitas gyvenimas.
Nes mergaitės augina ką gali ir saugo tai.


…ir šypsosi, šypsosi, šypsosi.

Popieriniai planai popieriuje.

Vieną mažą amžinybę mes pavirstam paukščiais. Paskui vis dar noriu tikėti, kad jo yra daugiau. Tik nerodomo, kažkur giliai slepiamo, po sluoksniais žaidimų ir rebusų, kurių prasmės, manau, net sau negalėtų
paaiškinti.
O aš kartais pagalvoju apie sukapojimą kirviu, papjovimą benzopjūklu, paprasčiausius šūvius į galvą ar kaip panteros šuoliu atsiduriu ant jo, perkandu gerkę ir aštriais dantimis plėšau baltą jo mėsytę. Pats kaltas- numestų svorio, ar ką.
Dar ištirpstu ir išvarvu pro pirštus su laiku, skirtu paslaptims jo rimties ir palaimos atskleist. Mes prisikeliam mirčiai ir mirštam gyvenimui, dėdami lygybę tarp lėliu barbių ir visko, kas reiškia rojų. Tobuli, tarsi šokis. Tik negalintys skraidyti. Bet kam keisti pasaulį, jei visą laiką gali bėgti?

: : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : :
: : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : :
: : : : : : : : : :

Prieš tai- puodeliai dieviškos capuccino kavos su ledais ten, kur pro langus matosi lemtingosios La Scalos fasadas. Ir nesvarbu, kad nuostabiausia mergina visame Milane yra paryžietė. Nes tai nekeista. Bent man. Nes sapnuojasi kampai ir langas Jazz'e, tylos akimirkos arba, kai 'nieko nepasakyta' ir žaliaakė kaip mažo liūdno angelo eskizas.

Man gyvenimo vieno mažiausiai prireiks, kad atgaučiau save. Iš visų.

_______________just breathe_______________

Nes jis pasiėme viską, kas buvo aplink mane ir mano. Ir čia ne aš, nes elgiuosi nykiai, o jis padarytų viską, kad tik dingčiau. Lyg netekusi visko, lyg pati viską atidavusi savo noru ir pasilikusi viena, nekeičanti kelio ir negalinti nei kvėpuoti, nei matyti, nei girdėti. Nes širdis nepataisomai, negrįžtamai sudaužyta.

<<<<<<<<<<>Girdėk mane.Gidrėk mane. Girdėk >>>>>>>>>>

nes jei tu bijotum, aš laikyčiau Tave už rankos.