Mes einam tada- nesvarbu kur, nes jis įsikimba man į parankę ir net sulinkęs pasakoja gandus apie bendrus pažįstamus, kurių aš nebepažįstu. Vaišinasi mano karamelėm, kas priverčia mano antakius klausiamai pakilti.
Tiesą sakant, nelabai mėgstu šį žmogėną. Bet jį visada labai malonu sutikti, nes jis elgiasi kaip draugas.
Paskui dar geriam kavą tokioj jaukioj vietoj, kur didelis sietynas palubėj prie baro ir rožinės kėdės. Jis ašžinaukąjimėgsta tonu užsako man didelį cappuccino ir juodos kavos sau. Pasakoja man apie savo dabartinį “mažulį”, kuris manęs nemėgsta. Turbūt todėl, kad laikau jį Juodojo Lietaus kale. Che. Ir aš kartais būnu arogantiška.
Su paskutiniu kavos šlakeliu jis pastebi, kad baigėsi karamelės. Teisingai- mano karamelės. Ir na, tai atrodo iš tiesų juokinga mums abiems, nes taip ir yra.
Ir nors muistausi ir linkiu: “Į sveikatą“, jis tempia mane atgal cukrainėn. Tik dabar perkam triufelius, nes net jis žino, kad negaliu jiems atsispirti.
Iki kol sutemsta sėdim ant suoliuko ir aptarinėjam praeivius. Tampam begėdžiais harmonijos drumstėjais. Net išdrįstu padėti jam galvą ant kelių. Jis glosto man plaukus. Sako, kad aš kaip iš nespalvotos fotografijos. O aš- kad norėčiau iš ten būti. Ir tik sutemus išdrįstu jam prisipažinti, kad esu nelaiminga.
Tik atrakinus buto duris, prisimenu, kad neturiu jo numerio.
Bet turbūt ir nereikia. Visada žinau, kur jį rasti.
Bet juk nekenčiu jo. Dievinamai.