Norėčiau rašyti apie savo liūdesius, ilgesius, skausmus ir. Bet manau, kad. /dar vienas puodelis nuostabios kavos/ o man dar klaikiai baisu, kad neištversiu tiek laimės ir subliukšiu kaip tas rožinis balionas pievelėje prie degalinės, kurį mačiau vakar.
Tik jausiuosi geriau, jei jis liks. Nes jo bučiniai- melioniniai. Todėl elgiuosi truputį lengvabūdiškai. Todėl lyginu save su tom, kurių antakiai- labai plonai pešioti ir avietiniu blizgesiu pateptos lūpos. Nes jis mato mane kitokia. Todėl iš visko, kuo aš buvau, virstu vandeniu. Ir mokausi šokti su upėmis. Neskęsdama. Net nesušlapdama. Ir neišliejau dar nė vienos ašaros. O tai keista. Net man. Ir apima jausmas, kad leidžiasi dangus. Arba pasaulis kyla.
Bet aš tokia netobula. Ir plastikas lieka plastiku. Tai kas, kad kvepiančiu praba.
Todėl padedu taurę su mylimiausiu vynu į vietą. Kad nesudužtu. Kad vėl nesusipjaustyčiau.
