Raketos.

Kovas ir lapkritis, o mano skausmas- varvantis raudonas vermutas. Bet tu nesupranti. Tai tik kovo vėjas, taršantis purviną Nemuno vandenį.
Esi gramas gelsvų krasulos žiedų- didžiausias mano turtas tarp nepažįstamų miegūstų veidų, kai apraudu nepagimdytą meilę ir kalbinu svetimus kūdikius. 
Kažkas skaidrus ir slegiantis krūtine pakyla.
Ledonešiu pakvimpa.

Kinų restoranėlyje siurbčioju kavą, vos įveikdama pagundą paimtidar vieną šokoladuką, nes tu laikai mane už rankų, tavo delnai sausi ir karšti, o ant šachmatinių grindų banguoja tingūs šešėliai.
Ir tada tenka nubusti aukštoms viešbučio luboms prispaudus. Įsinerti atgal į juodus savo rūbus, sakytum, nešiočiau amžiną gedulą.
Tokia ta ryto elegancija.
Galiausiai tenka tave vėl užkasti žemėm.