...ir tu esi daug daugiau negu aš kada nors tikėjausi, ar net norėjau. Visi žodžiai, verčiantys mane gyventi kiekvieną akimirką, lyg be jų nebūčiau turėjusi savo gyvenimo. Trūkinėjantis, šiurkštokas, be iliuzijų, be didelių vilčių, be pabaigos, ir vis dėlto linksmas gyvenimas.
Tik yra taip, kaip dažnai būna pasakose- siaubas visada kažkur netoli. O gal visi tie metai irgi apdaužė mus, todėl patys žodžiai tėra ore pakibusios griuvėsių nuolaužos.
Tavo rankos liečia mane taip, kaip liečiamas totemas, ir mano pasaulis pamažu įgauna pavidalą. Tai gyvenimas pilnas tvarkos ir grožio, ne tiek sąskambių, kiek partitūros, natų ir skaičių. Užaugau nekantri ir pasenusi, bet jei mes vis dar egzistuojam, noriu priprasti prie tokios būsenos- to malonaus apsinuodyjimo.
Mums reikia visai nedaug- mažmožio, kelių potėpių, ir mes jau visai kitokie.
Tu kvepi namais.
