Aš tikrai darausi panaši į suaugusį žmogų. Paprastą, nuobodų ir tuščią, kuris grįžta naktį pusę antros, nusiprausia vonioj, apsivelka pižamą. Baisus sapnas, kuriame gyvenimas- tik begalinė laiko juostos kilpa. Geru ir dar geresnių pasaulis, iš kurio norėčiau iššokti tiesiai į sidabrinį visatos Proto rūką. Kol neišvengiamas oficialusis mėšlas dar nesukietino mano didžiųjų smegenų žievės, kol dar galiu matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nes kiti gyvena palikti tik su miglota istorine jo versija. Čia smegenys tampa stabdančiu vožtuvu.
Žilais voratinkliais susirakins akių vokai. Ir tik rankomis galėsiu matyti daiktus. Susiaurės žodynas- imsiu kalbėti vien daiktavardžiais. Galbūt girdėsiu garsus, bet smegenys nebekreips dėmesio į turinį- numirsiu net nepradėjusi gyventi. Su monetomis ant akių. Užversta Mėnulio akmens antkapiu.
ir liks tik amžinas desperatiškas galvojimas.<<<<<<<>>>>>>>
<<<<<<<>>>>>>>
<<<<<<<
