2013 m. balandžio 12 d., penktadienis

Žmonės, kaip tu ir aš.

 
Ką daugiausia galiu padaryti? Pasikeisti telefono numerį. Atskiesti kraują alkoholiu, galbūt netgi tiek, kad siela ims dvokti sausiausiu pasaulyje Chardonnay, ir net angelai nenorės turėti jokių reikalų su manimi.
  Prikimšti galvą visokių nereikšmingų minčių- apie gėlėtas sukneles, sultingus kepsnius, buto remontą. Prikimšti vaginą tokios pat nereikšmės.
  Persidažyti plaukus.Apsiauti aukštakulniais. Išvažiuoti į Prahą. Sutikti ten gražiausią Čekijoje prancūzę. Bučiuoti jos mažas krūtis. 
  Ir nebūtinai viskas išvardinta seka.

  Bet dūstu. Nes tenka grįžti į savo gyvenimą, kur ašaros rieda mano veidu, nes tu ne visada esi mano, nes laikas sustoja ir mes užstringame. Mane pravirkdantis tavo švelnumas, visos pastangos neleisti būti tau laimingam. Paprasta ir akivaizdu visiems, kurių akių netemdo toks pamišimas- poreikis mylėti.
  Tavo akys. Aš pamiršau, žalios jos ar mėlynos. Tavo pirštai. Visi visi tavo žodžiai, net ir paskutiniai, kuriuos palydėjo pypsėjimas ragelyje. Laikas, kai tu būdavai mano, o aš tavo, ir koks brangus tu man buvai. Rasota žolė po tavimi ir debesys virš manęs. Vėjas plaukuose, kai bučiuoju tavo akis. Mes taip stengėmės išsigelbėti iš savo gyvenimų.

  Ne apie neapykantą aš pasakojau.
       apie meilę.



Prisiminti tave kaip dienos metą.