Tavo juokas slepia griuvėsius.
Taip, aš iššvaisčiau daugybę laiko. Aplankiau nesuskaičiuojamą kiekį barų. Iškalbėjau visus žodžius, kurie reiškė tave, tada vėl gėriau ir verkiau dėl tavęs, nes vienintelis jausmas, kurį žinau, esi tu.
Pabusdavau šalia vyrų, kurie kalbėdavo, kaip mane myli, arba šalia tokių, kurių nežinodavau net vardo. Šalta. Šalčiau už šalčiausią vandenį. Ar žinai, kaip nekęsdavau tavęs tada?
Bet dabar esu virš viso to. Gėlėtų tapetų danguje. Menas atleisti, draskant prisiminimams, kaip tu kilsteli smakrą, norėdamas dar bučinių.
Bet tuštuma po truputį atsitraukia, ir atsiranda oro, kuriuo norisi kvėpuoti, įkvėpti taip giliai, kad užsipildo visi plaučiai.
Vieną dieną, mylimasis.
Rasti priežasčių pasilikti.
Rasti priežasčių išeiti.
Nesulaukus. To kvėptelėjimo.
Šitas laikas. Šita vieta. Šitie mūsų gyvenimai. Ir šitos neatitaisomos klaidos. Dalykai, kuriuos puikiai žinome, kuriuos žinosime net nei nematysime vienas kito. Net jei niekada.
Tu priklausai man.
