Yra.

sėdėtum taip
tūkstantį metų-
apkabinus kelius
bežiūrėdama
į bėgančią upę

kviestum
audrą vivaldišką-
o ji
kasdienybėn
įpylus liepsnos
dar nuplautų
strazdo giesmę
prieš rytą

išlauktum

(voro tinklas "Siluetas")

Gyventi taip, lyg būtum tik tarpas tarp titrų. Su visais dalykais, kurių dar nežinai. Jei tik jie būtų. Tie penkeri metai.

Jis po manimi. Mano pirštai ant jo šilto kaklo. Jo akys. Rankos. Niekada. Nieko.

Ieškoti tos datos. Prisigalvoti daugybę bereikšmių žaidimų. Visus juos pralaimėti. Nusivokti apie iššvaistytus jausmus, bet ir apie tai, kad netrukus atsiras pora kitų dėl manęs besikamuojančių akių. Skolintis laiką ir žinoti, kad to laiko dar bus daug, bet meilė neateis. Numirti ir būti numirusia, nes kad tokia būčiau, nebūtinai turiu vadintis Arnu. Ir matyti T.T. tokį svetimą, kad gali išeiti iš proto, besistengdama neištrūkti iš savęs kaip kvapas žiemą.

Truputį šviežio laiko, kuris rodo kryptį ir raudono vyno, atsirėmus į petį vyrui, sukančiam ant smiliaus mano plaukų sruogą. Nors vienatvė man nėra nei našta, nei malonumas.

Bet D. pasakė: "Gerai.". Ir tai buvo gražus žodis.