Tu ilgiesi savo vandens.
O mano gyvenimas kartojasi nuobodžiomis pastraipomis. Vardų neminėsiu, bet gerai, vis dėlto, kad N. nėra Viktorija. Bet fakto tai nekeičia.
Ten, kur nuobodžiu kasdienybės ritmu nesusiliesdami sukasi mūsų pasauliai, laikas užtrunka vis labiau, nes wir leben nicht einamal einmal. Ir kai kiekvieną rytą pabundu viena savo dideliame mieste, pilname taip gerai pažįstamų kvapų ir garsų, viskas, ko noriu, prisiglausti prie tavęs. Tik noriu, nes net negaliu to įsivaizduoti.
O saulėje įdegęs D. kūnas, lyguma jo žalių akių, šilta ir sausa jo delnų oda, balti ir aštrūs lyg skaldos akmenys dantys. Liečiu juos pačiu liežuvio galiuku. Ir... mėgaujuosi artumo akimirkomis, sudrebinančiomis visą pasaulį. Tuo džiaugsmu nesidaliju su niekuo.
Kūno spalvos rožės ant žalios komodos- taip išsipildo visi mano ilgesiai, taip kruopščiai dėlioju skyrybos ženklus su D. giliai širdyje. Gerdama priešpiečių kavą, galvoju apie jį ir jaučiuosi vientisa. Kaip ramus jo balsas skamba vonioje love me tender, love me true, žingsniai tyliai slenkantys svetainės parketu, ieškantys manęs po namus, jo švelnūs rankų tonai, lyg gausūs guašo potėpiai, švelniai gulantys ant viso mano kūno, karštos lūpos, prispaustos prie pasmerktos mano kaktos; jis, ir kartais jo nebuvimas, kiekvieną rytą, kai tu sumindai mane į pilką asfaltą.
Bet mes su tavimi esame rudenio medžiai, augantys ten, kur neapsilanko metų laikai. Tas užtrukęs laikas, lyg koks stebuklas tarp tavęs ir manęs, svaiginęs savo statika ir nekintamybe, dabar yra absoliučiai svetimas ir beprasmis.
Nors man tai ir nepatinka.
