Vien tik tvirti daiktai aplink, kurie užima tik jiems skirtą vietą. Tvarka ir harmonija. Aš grįžtu į šešėliuotą palatos dangų ta dieną, kai viskas galėjo prasidėti iš naujo. Bet.
Tik liga. Nuo pirštų galiukų iki akių obuolių užvaldanti mane, užpildantį kūną skausmu ir bejėgiškumu. Nešiotis ją savyje kaip gražiausią pasaulyje muzikos garsą man yra lemta.
Šilta D. ranka ant mano rankų. Nejau taip paprasta būti švelniais ir artimais vienas kitam? Kažkur, kitapus akių, ištryško ašaros, bet aš valgiau sriubą toliau, lyg gyvenime nebūtų nieko svarbiau. D. šešėlis patikimai prilipęs prie sienos. Jis nesako nieko, bet tą šilumą, sklindančią nuo jo, aš jaučiu iki kaulų smegenų. Dabar jau yra aišku, kad šita ramybė ir yra laimė. Galų gale! Mintis ir jausmas, kuris mane visada besąlygiškai pralenkdavo.
T.T. nebeliko. Lyg pritrintos nuospaudos.
Visur tylu.
Atėjo laikas, kai matyti būtina.
