...laukti traukinio, bet nežinoti, ar jis gali
nuvežti ten..."
Įsmukti jam į glėbį- įsisiausti į neužsegiotą jo paltą, galva priglusti prie jo krūtinės. Glostyti minkštą jo sprandą, iš lėto, mėgaujantis, lyg tai būtų aksomas. Lėtai. Nemačiomis. Melsvai žalios lyg emalio akys, su vyzdžiais, kurie kaip angliukai, riedantys į mane. Blakstienos, tamsios, užsirietusios iki pat skruostų.Jis nubraukia plaukus man nuo veido ir bučiuoja mane į nosį. Kažin kas mano viduje pravirko, bet aš nemačiau, kad dėl to verktų jis,- vadinasi, man nebereikia apgailėtinai ir įkyriai baimintis, vadinasi, galiu žiūrėti į D. tol, kol vaizdas nebebaugins, nors tamsios mintys, kaip įkapės, leidžiasi man ant galvos, kruopščiai pridengdamos, D. pasilieka su manimi. Balsas. Žemas. Gražus. Sakiniai, su daugybe žodžių, kurių reikšmės dar neišmokau, bet jau tapau apdairi- deduosi esanti subrendusi, bet paslapčia visuomet tykau aukso skarabėjaus ir laukiu, kad koks nors paukštis nutūptų man ant peties, prabiltų žmogaus balsu ir galiausiai atskleistų tą kodėl ir kaip.
Visi kiti signalai ir ženklai tebėra aiškus. Tik pro tą barnių triukšmą, aš nebegirdžiu garso, tokio mielo širdžiai. Lyg pusiau mieguisti apgraibomis ieškotume vienas kito. Ir nebėra nieko, kas nebūtų tik pasikartojimai, nors kartais save vis dar regiu kaip L. pergalę.
Eilutės apie skausmą visada yra gražiausios. Gražesnės nei kiti žodžiai.
