Kalta.

Sunny days, take my tears away...!

Aš pati save susikūriau, numačiusi, kuo turėčiau būti.
Tereikėjo tik apsispręsti.
Išsirinkti.
Išdrįsti.
Pasilikti.
Pasilikti. Įkyriai žvelgti į akis. Reikalauti visko, kas priklauso man ir kas, galbūt, jau nebe. Stovėti pusnuogiams kambaryje, blankiai ryto šviesai semiant kulkšnis. Vėl rėkti, balsu, pilnu dienos baimių ir vienišų naktų. Riksmai, atsimušantys į langų stiklus ir priverčiantys ryto šviesą atsitraukti. Vėl įskaudinti žmogų, kuriam gyvenimas ir taip nudyrė odą. Kvepėti jūros druska ir graudžia rauda. Vėl nekęsti savęs. Įsivaizduoti save, gulinčią ant grindų kaip šiukšlių gniutulą, kuris subyrės ir pavirs į dulkes, vos tik kam prisilietus.
Kai tarp menčių įsirango šaltis, o panika atslenka iš už nugaros. Bet nelįsi juk gyva į žemę ir gyvenimas tęsiasi, juda nesustabdomas kaip švytuoklė.

-Ar žinai, kas aš esu?- surikau.
-Žinau,- atsakė D. tokiu balsu lyg tas žinojimas būtų jį varginęs savaičių savaites. Jo akys- su milijonais žaliai tviskančių dėmelių, sunerimusios, lyg lauktų rudens. Žodžiai išsirikiavo už kaktikaulio, bet ištarti jų nepajėgiau. Staigiu judesiu D. prisitraukė mane prie savęs, laikydamas už abiejų riešų. Siauri mano riešų apvalumai. Jo kūno šiluma, apgaubianti mane, lyg plūduriuočiau saulėje.

Paslaptis- atleisti už tai, kas neatleistina.