2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Šiandien ir.



Negalėti niekaip paleisti juodojo veršiuko iš savo vaikystės. Bet dar nebūti pakankamai drąsia apie tai parašyti.

Daug galvoti apie motiną. Apie tai, kada ji tiksliai mirė. Ar ji suprato, kad yra negyva? Kaip aš nepastebėjau? Ar ji jau buvo mirusi prieš man gimstant?
Apie tėvą. Apie jo rudas šuniškas akis. Drėgnas nuo ašarų dėl juoko. Apie mūsų paskutinį pokalbį, kurio atsisakiau.

Ar jie mane mylėjo? Ir kokia buvo ta meilė, jeigu taip? Ar tas juodas veršiukas buvo tos meilės išraiška? Viskas ką jie man galėjo duoti? Juodo veršiuko maitą?


Negaliu parašyti ir apie savo vyrus. Apie visas su jais praleistas dienas. Ir naktis, na, žinoma. Ne sielvartingai, bet ir be pagražinimų.
Stengtis iš visų jėgų kažkodėl nepaleisti skausmo, taip ilgai auginto ir maitinto mintimis apie T.T.

Akis už akį. Todėl sunku žiūrėti. Matyti. Pyrago trupinius ant virtuvės stalo.
Kartoti sau, kaip visa tai nesvarbu, bet iš tiesų, neturėti nieko svarbiau. Nieko svarbiau už trupinius ant virtuvės stalo.

Ir toliau leisti sau nebūti laiminga.