Tarsi mano gyvenimas būtų begalinė juostos kilpa.

Palikti prekybos centrus ir greitkelius, visą tą šiuolaikinį gyvenimo šlamštą. Aš taip pavargau. Taip pavargau. Nuo visų ir visko. Nebepamenu kada buvau laiminga. Gal tas 20 minučių aguonų lauko tylos? Tai buvo tobula. O ko dabar man čia būti vidur nieko? Laukti, kol normalus pasaulis padvelks vidun? Nebenoriu žaisti to superdidvyrio žaidimo. Aš nugalėjau tiek kartų, kad nebesuskaičiuoju taškų.


Štai mano sparnai? Skrydis? Bet juk iš tiesų nesitikite, kad nušoksiu nuo tos uolos, tiesa? Pavargau šokinėti ir nuolat ištikšti ant kelio kieto grindinio. Pavargau. Aš irgi pavargau.





Taip. Taip. Taip. Ramus. Ramus. Ramus. Ramus pasaulis praėjus 15 valandų po to, kai radau Mildą. Po to, kai traukiau ją, sodinau suglebusią.

Atrodė nedeganti, o pasirodo, buvo spontaniškai užsiliepsnojanti. Užteko vieno kostelėjimo.